Kai angelai dainuoja…

Svajonės pildysis

Jau žinau kokią dovaną pasidovanosiu sau 30-ojo gimtadienio proga. Skrisiu į kosmosą! Ir čia ne apsimiegojusio, ką tik iš lovos išvirtusio žmogaus paistalai, o reali svajonė. Pasirodo artėja kosmoso turizmo eros pradžia. Vienas toks turtingas dėdulė, seras Ričardas Bransonas, neseniai paskelbė jau turys lėktuvą, kuris galės iškelti turistus nešantį mažesnį lėktuvėlį į 50 000 pėdų (~15 km) aukštį. Iš tokio aukščio tasai lėktuvėlis šaus tiesiai aukštyn kol pasieks 70 mylių (~110 km) aukštį – ribą, kuri laikoma Žemės atmosferos pabaiga ir beorės kosmoso erdvės pradžia. Tokių lėktuvų (dar vadinamų mothership), kurie skraidins nedidelius turistų erdvėlaivius, iš viso numatoma sukurti 12. Numatoma, jog ilgainiui skrydžiai pigs (dabar vienam žmogui pabūti kosmose kainuos 100 000 svarų), todėl patirti nesvarumą galės ne tik patys turtingiausieji. Mane ši naujiena džiugina tuo, jog pagaliau kosmosu susidomėjo privatus kapitalas. Gal pagaliau komerciniai skrydžiai ir investuotojų susidomėjimas paspartins kosmoso užkariavimą – dalyką, kuris nuo pat šaltojo karo pradžios vis dar yra didžiųjų valstybių rankose.

Kas bus pirmasis lietuvis pabuvojęs kosmose? Nagi, Maximos savininkai, ministrai ir kiti mūsų krašto eghem… šviesuoliai, ko laukiate?

Klausimai

Gyvenimas vienas duotas, todėl sunku stebėti kaip kiti žmonės jo nevertina. Turiu draugą. Ne, turėjau draugą. Turėjau iki tol, kol jis pasikeitė ir tapo tokiu, su kokiu nenoriu bendraut. Nors iš tiesų dabar tikrai negaliu pasakyti, ar jis buvo kitoks. Tikriausiai norėjau, jog būtų toks, kokio man reikėjo, ir tik dabar pamačiau tikrają jo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą.

Pradėjau rašyt nusiteikęs teisti ir retoriškai klausti “kaip galima taip gyvent?”, tačiau dabar į galvą dingelėjo, jog neturiu teisės niekeno teisti ir smerkti. Kiekvienas gali rinktis.

Bet įdomu būtų sužinoti ir kitų žmonių nuomones. Kaip reikia nugyventi gyvenimą? Ar svarbu turėti užsibrėžtus tikslus ir svajones? Ar geriau visai nesistengti ir gyventi šia diena, negalvojant apie rytojų? Juk galiausiai abu keliai veda ten pat – į mirtį. Šia diena gyvenantis argumentuos savo pasirinkimą tuo, jog nemato prasmės kažką daryti, ieškoti, tobulėti, nes visa tai tik uždanga, slepianti gyvenimo realybę ir neišvengiamą likimą. Ambicingas žmogus tvirtins, jog prieš išeidamas kiekvienas turi kažką po savęs palikti, sukurti nauja, kad pasitarnautų ateities kartoms arba tiesiog turi nugyventi savo vienintelį gyvenimą taip, kad galėtų mėgautis visais jo teikiamas džiaugsmais ir malonumais. Tai kaip iš tikrųjų?

Susimąstęs Dominykas…

Paskutinės pirmakursio dienos

Atostogos atostogoms nelygios. Štai jau nuo liepos 11-osios atostogauju, o iš gausybės fantastiškų planų, kurtų žiemą, įgyvendinau tik vienintelį – šiaip ne taip susidiegiau gražuolį ūsuotą leopardą. Čia tai daiktas! Bet ne apie apie tai šis įrašas. Apie atostogas kalbėjau. Šiemet jos man netikėtai trumpos. Kalta praktika, kurios metu reikėjo tūnoti griūvančioje Žiežmarių sinagogoje ir rizikuojant savo trapia egzistencija sudarinėti pjūvius, planus ir kitokius stebūklus. Nebuvo ten panašu į sinagogą, tikrai ne… Greičiau tvartą. Bet kaltint reikia Antrąjį pasaulinį karą ir kitas baisias praeities klaidas. Su keistu jausmu pilvuose apžiūrinėjome serijas mažų skylių sienose, labai jau primenančias kulkų padarytas skyles. Taip pat skaitėme ant sienos lenkiškai žydo užkeverziotą užrašą (jo autentiškumas kėlė abejones), skelbaintį jog ir lietuvius ištiksiąs žydų likimas, jei šie nieko nedarysią. Taip pat perskaitėme ir pusę išblukusio seno skelbimo, įspėjančio apie beriamąją šiltinę bei raginančio laikytis higienos. Gan kraupi tai vieta. Drėgna, dulkėta, tamsi ir šalta. Virš galvos grėsmingai kabo išpuvusios sijos, kai kur jau lūžusios, o dar kitur ir nukritusios. Stogas laikosi tik ant dviejų likusių kolonų, kurių būta keturios… Beleidžiant ilgas dienas toje vietoje, nejučiomis užsigalvojom apie praeitį. Nefilosofavom, nepeikėm, neverkšlenom. Ką šiandien mums reiškia praeitis ir tokios vietos, kaip toji griūvanti sinagoga? Kasdien sulaukdavom turistų iš užsienio. Nemažą jų dalį sudarydavo žydų kilmės atvykėliai. Fotografuodavo apgailėtiną interjerą ir išsižioję tyrinėdavo vidų. Pabuvę 10-15 minučių išvykdavo į kitą lankytiną objektą. Buvo akivaizdu, jog tie griuvėsiai jiems reiškė tiek pat kiek ir visa jų kelionė – egzotika, įdomu, nematyta, bet tik tiek. Keliolika minučių, praleistų sinagogoje jiems išblėsdavo jau po valandos. Kadangi mes ten sėdėjom tikrai ilgiau, galėjom pasidėliot šiokią tokią perspektyvą. Tasai faktas, jog tame pastate buvo sušaudomi žmonės, iš pradžių sukėlė nuostabą ir susidomėjimą, bet ilgainiui virto supratimu, kas iš tiesų dėjosi tais laikais. Man paskutinės dienos buvo kupinos šalto baisaus suvokimo, jog toje vietoje, kurioje stoviu, kadaise kažkas gavo kulką į galvą. Iš tiesų, jausmas nelabai malonus… Bet nebuvo tikriausiai viskas taip blogai kaip gali pasirodyti. Buvo ir labai linksmų akimirkų. Po teisybei jų buvo daugiau nei blogų, o gal greičiau ne blogų, o tiktai nemalonių. Bet vienas blogas dalykas visgi buvo. Tai dėstytojų elgesys ir užgaidos. Kai tik trečiąją dieną (o viskas truko keturias dienas ir pusę) sužinai ką ir kaip turi daryti, galima nuo proto nušokt iš pykčio. Bet apskritai, tai patiko. Išmokau, jog šiuolaikinis kaimas prasigėręs (praktikos metu vienas kaimo gyventojas net mirė padauginęs), kad 90% kursiokų išgeria alaus daugiau nei aš vandens, kad užšalęs alus labai (labai!) šaltas, kad chaltūrina visi (net tie, kurie stengiasi nechaltūrinti), kad džiazas iš mobilaus telefono gražiai skamba griūvančioje sinagogoje, kad kaimo vaikai mielesni už miesto… Su ilgesiu jau laukiu kitų atostogų, nes jos bus ilgesnės, kadangi praktikos antrame kurse nenusimato. Apibendrinant pirmą kursą, galiu pasakyt, kad buvo gana sunku, bet užtat įdomu. Žiūrėsim kokie bus antri metai.  

Buvau pranykęs pusmetį ir skaitytojų spėju neliko. Bet nesiruošiu niekad visiškai apleisti rašymo čia. Kažkaip smagu sugrįžt.

Visur gerai, bet tik ne “RIMI”

Kažkas keisto dedasi vos ne kiekvieną kartą kai perku ką nors “RIMI”. Keisti antgamtiški dalykai vyksta su kainomis – vienokios jos nurodomos prie prekių, kitokios matomos pirkimo kvituose… Pirkau tik arbatos už 4,89 Lt, bet sumokėt turėjau 6,29 Lt. Na, neturiu aš įrodymo, jog mane apgavo. Pabijojau fotografuot parduotuvėje, nes kai tokie dalykai dedasi su kainomis, nežinia kas gali nutikt telefonui. Bet išgirdęs kasininkės ištartus “šeši litai dvidešimt devyni centai” ir išvydęs čekį nustėrau. Tuoj pat nubėgau atgal ir pasitikslinau kainą. Tikrai neapsirikau!  Mane išdūrė Beje, pastebėjau kad toje pačioje “RIMI” parduotuvėje taip būna dažnai. Teko pabūti liudininku kaip kelios pensininkės išvadino kasininkę apgavike. Aš taip drąstiškai nesielgiau. Kasininkė tik mosikuoja prekėmis virš lazeriukų Nėra reikalo staugt ant nekalto žmogaus. Kas dar užkliuvo, tai jog čia amžinai trūksta veikiančių kasų. Dažniausiai dirba vos viena, prie kurios nusidriekia didžiulė eilė. Gėda “RIMI”. Sieki didesnio pelno gaišindama pirkėjų laiką ir juos mulkindama.

Ar jau pradėt bijot?

Anksčiau ar vėliau ateina toks momentas, kai norisi pažvelgt į save ir viską iš šalies, pamatyti vadinamąjį “the big picture”. Kadangi realiame gyvenime manęs neišvengiamai lauktų nusivylimas (ironizuoju) belieka pasidomėti kas aš esu internete. Na, Google paieškos rezultatai su ieškomu žodžiu “taskurnubėgo” davė kelias blankias ir nereikšmingas nuorodas. Bet viena iš jų mane išgąsdino. Tai karabi.lt man priskiriama vieta pagal karmą (kažkas panašaus į reitingą, jei gerai suprantu). Esu 184. Šimtas aštuoniasdešimt keturi. Vienas, aštuoni, keturi. Dar nedašuto? 1 + 8 + 4 = ? Taip taip! 13!!! Žinau žinau… Trylika yra eilinis skaičius ir nederėtų jo sureikšminti. Bet, filmo 1408 herojus irgi taip manė…

Raginimas pamąstyt

Savaitgaliais miegu mažiausiai dešimt valandų ir šiltuose, švariuose pataluose voliojuosi kiek noriu… Pusryčiams visada geriu arbatą, kuriai pasigaminti nereikia ieškoti švaraus vandens… Valgau sumuštinius ir sausus pusryčius, kurių galiu nusipirkti parduotuvėje vos už kelių šimtų metrų nuo savo namų. Maistas negenda – ačiū už tai šaldytuvui. Į mokyklą eidavau pėsčiomis, nes ši stovėjo už 5 minučių kelio nuo namų. Į paskaitas taip pat nueinu pėsčiomis. Į darbą važinėsiu nuosavu automobiliu arba viešuoju transportu. Uždirbsiu pinigus, už kuriuos nusipirksiu maisto ir drabužių. Įsigysiu televizorių, žaidimų kompiuterį, antrą automobilį, įsirengsiu vonią, kurios grindys bus nuklotos brangia itališka keramika… Retas susimąsto, kodėl kažko siekia ir ar iš tikro jam to reikia. Dažnas nori būti geriausias darbe, geriausias sporte, trokšta naujausio kompiuterio, brangiausio automobilio… Siekiame neegzistuojančių dalykų, kurie yra tušti. Patys esame tušti. Neraginu atsisakyti galimybės maudytis kasdien ar piktintis asmeniu, sumaniusiu nuotėkų nuplovimui naudoti geriamą vandenį. Neraginu išmesti televizoriaus į atliekų konteinerį ir išsikraustyti gyvent į mišką. Miškų jau nedaug ir visiems ten vietos neužteks. Raginu tiesiog pamąstyt.

Nors ŽIV/AIDS plitimas yra jaučiamas visame pasaulyje, situacija Afrikoje yra pati kebliausia. 21 šalis, kurios turi didžiausią ŽIV užsikrėtusiųjų skaičių, yra šiame žemyne. Šis regionas pirmauja pagal naujų infekcijų skaičių: net 70 procentų visų pasaulio užsikrėtimų. 4/5 mirčių, sukeltų AIDS visame pasaulyje, 1998-ųjų metų duomenimis, įvyko būtent Afrikoje. Mažiausiai 95 procentai dėl AIDS tapusių našlaičiais vaikų buvo iš Afrikos, o tai yra 5500 laidotuvių per dieną. Didžiausi epidemijos mastai registruojami rytinėje ir ypač pietinėje Afrikos dalyse. Pasak UNAIDS organizacijos pranešimo, 2002-aisiais pasaulyje gyveno 40 milijonų žmonių, nešiojančių ŽIV virusą arba sergančių AIDS, iš kurių 28,5 milijonai gyveno Afrikoje. Mirčių, kurių priežastis buvo ŽIV/AIDS, visame pasaulyje buvo priskaičiuojama 3 milijonai, iš kurių vien 2,2 milijonai įvyko Afrikoje. Tuo tarpu, vaikų, kurie tapo našlaičiais dėl ŽIV/AIDS epidemijos pasaulyje buvo 14 milijonų. Iš jų 11 milijonų gyveno Afrikos valstybėse…

Ir taip toliau. Apie skurdą, badą ir kitką pasiskaitysite patys. Žinoma, jei prisiversite praleisti vieną savo mėgstamo serialo dalį ar 20 minučių pavėluoti prie pietų stalo…

Macbook Air parodijos

Rizikuoju vėl užsitraukti piktų pono S. Džobso gerbėjų nemalonę, bet štai vėl įrašas apie Apple.  Šį kartą apie naująjį Macbook Air. Iš anksto pasakau, jog neturiu prieš Styvą nieko blogo ir nesakau, kad pats ploniausias pasaulyje nešiojamasis kompiuteris yra blogas išradimas. Jei atvirai, jis man netgi patinka ir norėčiau tokį nešiotis… jei tik man iš viso reikėtų nešiotis kompiuterį. Youtube radau keletą juokingų MBA parodijų.

Ar turi nešiojamą kompiuterį? Ar nepastebėjai jo elgesyje keistų dalykų? Gal jį apėmė depresija? Po Macbook Air pasirodymo, pasaulio laptopams atėjo sunkūs laikai.

Jis telpa į voką! Su pirštais galima padidinti vaizdą! Sumažinti! O po to vėl padidinti! Taip pat galima scratch’int įsivaizduojant save dydžėjumi! Ar minėjau, kad jis telpa į voką?

Ir visgi, į priekį pažengta iš tiesų daug…

Kosminiai batonai – apibrėžimas