taskurnubėgo

Jei tikėsime Froidu (tokiu dėdule, kuris kadaise hipnotizavo savo pacientus ir po to su jais kažin ką atlikinėjo mokslo vardan ), tą akimirką kai nosies ir ausų ligų gydytoja, o trumpiau tiesiog LOR - ką šios raidės šifruoja man vis dar mįslė - prasitarė, jog gali tekti “durti” mano nosin ilgu ilgu ir visai neplonu smaigaliu, tikėtina, jog smegenys, o tiksliau pasąmonė, kurią jos talpina, susizgriebė, jog tuo smaigaliu jas pasmeigs ir ateis sunkūs silpnaprotystės laikai. Kol visa tai užsifiksavo smegenų žievėje, o moksliškai tariant, pakito keliu šimtų tūkstančių neuronų varža, aš toliau ramiai sėdėjau minkštame krėsle ir klausiau tykaus rašiklio slydimo popieriaus, skirto vaistų receptui, paviršiumi. Laikas sustojo. Jutau tik keistą, bet nepasakyčiau, jog nemalonų maudimą kažkur už nosies, giliau kaukolėje, ir bandžiau įžiūrėti kitam kabineto gale stovinčio rudo buteliuko, kuris po nusiurbimo pasipildė dvigubai, turinį. Kažkuria akimirką priešais save išvydau kraupinančią sceną - ligoninės virtuvę, sklidiną garų, egzotiškų kvapų, grubių kulinariško sudėjimo moterų pokalbio nuotrupų (jos kapojo žodžius pabrėždamos “r” ir “g”) ir metalinėse baltai nudažytose lentynose tvarkingai išrikiuotus šimtus tokių buteliukų. O Dieve! Kai kurie iš jų buvo tušti!!! (…) Grįžau namo susirūpinęs, bet nenusiminęs. O ko liūdėt? Juk išėjau atostogų ankšciau laiko! Sėdau prie savo triukšmadario (kompiuterio suprask) ir ėmiau ieškoti pramogų. Nesėkmingai. Net Skype Me rėžimas nepriviliojo aukų, o mIRC’as jau ir taip per gerklę lenda… Pats gi nekalbinu… Pasikėles mat Pradėjau svarstyt. Po kelių sekundžių lioviausi, bet atrodė, jog tai truko dar penkias minutes. Įsijungiau Operą ir adreso laukelyje surinkau blogger.com. Kokia maloni naujiena - beta jau nebe beta, naujos opcijos ir galimybės. Ak. Fu! Nėra gražių šablonų. Ir iš vis. Sunku rašyti ten, kur seniau bandei, bet šnipštas gavosi. Užslaptinau visas blogger’y esančias savo rašliavas (ištrinti nekilo ranka) ir pradėjau svarstyti apie šį tą nauja. MaiSpeisą Nemeluosiu, ir jame buvau pridirbęs. Net du account’us. Ech… Vienas taip ir liko, nes nebepamenu password’o. Tiek to. Užtat kitą ištobulinau iki iki. Tai truko pusantros dienos. Pasitelkęs visą kantrybę ir kruopštumą knisausi su įvairiausiais MySpace editor’iais ir generator’iais, kol pagaliau pasiekiau norimą rezultatą. Atrodė, jog nusiraminau, tikslas pasiektas, aš turiu padorų tvarkingą layout’ą, nedraskančią akių spalvų gamą, šiokį tokį savęs aprašymą ir augantį draugų skaičių. Cha Tyčia ar netyčia vėl užsisvajojau apie internetinį dienoraštį. MaiSpeise parašiau tris post’us, bet tasai žmogui būdingas nepasitenkinimas turimais dalykais ir esama padėtimi, troškimas turėti daugiau ir geriau bei pralenkti ar bent pasivyti užkietėjusius bloger’ius, kitaip sakant, tai, kas skatino žmonijos pažangą, tasai progreso varikliukas, taip pat pradėjo burgzt mano galvoje. Ir ką? Pats nustebau kaip pradėjau kreivai žiūrėti į skurdų savo blog’o apipavidalinimą ir patraukiau ieškoti kažko prašmatnesnio. Mano klajonės, trukusios tris dienas, užsibaigė čia Bet ar tikrai? Prieš pusvalandį užsiregistravau virb.com… - Mama, aš kraustausi į internetą!