taskurnubėgo

Laikrodis monitoriaus ekrano dešiniajame apatiniame kampe rodo 22:29. Pradedu rašyti nenutuokdamas apie ką šis post‘as bus. Trumpai apie šiandienos nuotykius. Pamąstykim. Pamąstykim dar šiek tiek. Dar… Na, dar truputį. Okey, šiandien nebuvo jokių nuotykių. Ir lauke tik pora minučių praleidau… Ir teliko beveik nežiūrėjau… Ir prie kompo mažai tebuvau prisėdęs… Bet užtat ilgai ir nuobodžiai mokinausi anglų kalbą ir fiziką. Iki pat šios akimirkos. Nuo 12:00 iki dabar… Kodėl gi tiesiog neapsivėmus čia ir dabar, aš klausiu savęs. O atsakymo nežinau… Ir vargu ar jį kas žino. O jei ir žino vargu ar tai ką pakeis. Juk žinojimas nėra palaima. Vakar man šovė mintis, jog Dievas yra labai nelaimingas. Juk jis žino viską. O jei jis žino viską, reiškiasi jam nėra jokių paslapčių. Jis viską mato kiaurai ir aiškiai, taip kaip tai egzistuoja iš tiesų ir jam nebaisūs jokie rūko sukelti ratai aplink mėnulio pilnatį ar tamsoje švytintis pūvantis medžio kelmas. Jam tikriausiai daug nuobodžiau nei man… Turint galvoje tai, jog jis amžinas ir nemirtingas, galima daryti prielaidą, jog jis visą laiką skendi gilioje depresijoje, kurioje aprauda savo aiškų ir jokių dvejonių nepaliekantį likimą – begalinį žiovulį. Rojuje situacija tikriausiai panaši. Pragare taip pat ne pyragai… Bet aš juk netikintis. Nors į religiją žiūriu tolerantiškai. Tačiau į Bažnyčią – ne. Kaip ir į politiką. Nors nuvertint jos nedrįsčiau. Juk Bažnyčia vienintelė diktatūra, nenuversta tūkstančius metų. Žiovt… 23:07 Pradėjau lėčiau rašyt… Įdomu prie ko tai prives. Šiandien pasaulis buvo vidutinės nuotaikos. Bet kuriuo momentu visoje Žemėje mylisi apie 4000 žmonių… Manau, per mažas skaičius. Nemanau, kad neteisingas. Manau, kad tiesiog per mažas ir tiek. Imu žodyną ir aklai duriu pirštu ties raide K. Kakadu. Noriu į Malaiziją… „O, ramunėle, pasakyk! Ar mane myli, atsakyk…“