Archive for Balandis, 2007

Ak, tie laisvadieniai…

Atostogos atostogos atostogos. Koks nuostabus ir koks nenaudingas tai laiko periodas. Į atostogas dedame savo viltis ir lūkesčius. Iš esmės tikimasi trijų dalykų: išsimiegojimo, nieko neveikimo ir… Koks trečiasis? Joks. Jis neįvardijamas, nes niekada neįgyvendinamas. Tai tikėjimas, jog atliksi tai, ką galima atlikti tik turint marias laisvo laiko. Deja, marios laisvo laiko neigiamai veikia smegenis, nes šios nori pailsėti nuo įtempto darbo, sprendžiant logaritmines nelygybes ir bandant išrinkti A dovaną gimtadienio proga. Jos atsijungia. Taip tas kažkas ir lieka nenuveiktas. Jis atidedamas ateičiai, tai yra kitoms atostogoms, ir kiekvieną kartą viskas kartojasi iš naujo ir pasibaigia taip pačiai ir niekas niekad nieko nepakeis.

O dabar netgi ne atostogos. Tai laisvadieniai. Laisvadieniai irgi yra negeri dalykai ir daug kuo primena atostogas. Skirtumas tik tas, jog jie daug kartų trumpesni už atostogas, todėl išvis yra žalingi ir taip jau sužalotiems ir chemikalų užterštiems žmonių organizmams. Nes jie per trumpi išsimiegojimui ir nieko neveikimui. Tinka jie nebent alkoholio vartojimui ir dainoms už stalo, nukrauto alkoholiu. Taip bent jau mãno daugelis mano pažįstamų, taip pat giminės, draugai, klasiokai, kaimynai ir netgi šalies, kurioje gyvenu, vyriausybė. Todėl ji ir sugalvojo laisvadienius…

O jei be išvedžiojimų, tai man žiauriai nuobodu. Jeigu pradėsiu ruošti namų darbus, bus dar nuobodžiau. Todėl, kaip ir kita didžioji mano amžiaus žmonių dalis, sėdžiu prie kompiuterio ir vėjais leidžiu gražiausias ir produktyviausias savo gyvenimo akimirkas. Įnikęs į blog‘ą, kuriame jau lankėsi 546 tokie pat ydų apsėsti internautai, ieškantys nusiraminimo ir veiklos troškulio numalšinimo. Tingūs žmonės visada ieško, kuo užsiimti…

Ak, tie laisvadieniai…

Antausis

Tiesiog neišvengiamai (vieniem ilgiau, kitiem trumpiau) būna gyvenime, o tiksliau vaikystėje, toks tarpsnis, kai svajoji paskraidyti raketa. Mane vežė ši mintis nuo tada, kai dar darželyje gavau palandžioti po tokią skardinę geltonai ir raudonai nudažytą pseudoraketą, su kopėčiomis, vedančiomis į antrą aukštą, iš kurio atsivėrė neaprėpiami toliai už darželio tvoros. Po poros dienų man ji atsibodo ir daugiau į ją nebelipau, tačiau pakilt į kosmosą tapo mano svajonė. Vėliau įtikėjau, kad nereali. O dabar vėl ją prisiminiau. Pasirodo, nebūtina daug metų mokytis ir pašvęst savo gyvenimo treniruotėms, griežtam rėžimui ir kitiems nuobodiems dalykams, kurie reikalingi norint tapti astronautu, kosmonautu ar tai kokiu nors taikonautu (kažkodėl man šis žodis asocijuojasi su teletabiu). Pakanka būti labai turtingam :)

Šiandien ryte pradėjau, o grįžęs, po lietuvių kalbos įskaitos ir visų kitų dienos darbų, pabaigiau skaityti Anausheh Ansari blog’ą, skirtą jos viešnagei Tarptautinėje Kosminėje Stotyje. Buvau pakerėtas jos nuoširdumo ir jausmingai aprašytų išgyvenimų orbitoje. Neneigsiu, aš jai pavydžiu. Pavydžiu, kad pasiekė savo svajonę, o nenurašė jos kaip, kad padariau aš, įtikinėdamas save, jog vienas svajones galima išpildyti, o kitas belieka užmiršti kaip vaikiškas užgaidas – naivias ir nerealias. Še tau, Dominykai. Antausis. Visi dešimt antausių! Už tai, kad esi toks bailys. Bet aš gal dar pasitaisysiu. Daug mokysiuosi, užsidirbsiu ir gausiu pavairuot Soyuz’ą! Kurgi ne…

Vaikų kryžiaus žygis

 – Sveiki atvykę į mūsų laivą, pone Piligrimai, – pasigirdo iš garsiakalbio. – Gal turite klausimų?
Bilis apsilaižė, pamąstė ir galų gale paklausė:
– Kodėl aš?
– Tai labai žemietiškas klausimas, pone Piligrimai. Kodėl jūs? Kodėl mes? Jeigu jau taip, tai kodėl apskritai viskas? O todėl, kad toks šis momentas. Ar yra tekę jums matyti gintare įklimpusių vabalėlių?
– Taip. – Bilis net turėjo savo kabinete prespapjė – šlifuoto gintaro gabalą su trimis įstrigusiomis dievo karvytėmis.
– Tai štai, pone Piligrimai: mes įklimpę šio momento gintare. Klausti kodėl? beprasmiška.

Beprasmiška istorija apie beprasmiškiausią ir baisiausią žmonijos išradimą – karą. Bet beprasmiška tik tuo atžvilgiu, jog ji iš tiesų nėra pagrindinis dalykas knygoje. Autorius žaidžia siužetu kaip jam patinka ir daro tai baugiai meistriškai. Baugiai, nes skaitydamas taip iš tiesų jaučiausi. Toji „nieko nepakeisi“ nuotaika ir pesimistiškai pašaipi atmosfera, persismelkusi į kiekvieną romano pastraipą, mane vertė suklusti. Darėsi neramu, nes knyga, kurią laikiau savo rankose buvo tikrai verta dėmesio. Bijojau, jog pražiopsosiu pagrindinę autoriaus mintį, o dabar kaip tik ir mąstau, kokia toji mintis. Ji tikrai turėtų būti geneali. Nepaprasta. Arba labai paprasta ir todėl nepaprastai geneali…

Siužetas labai gražiai supainiotas, tačiau labai nesunkiai atpinamas. Pagrindinis veikėjas – Bilis, kurį įsivaizdavau kaip vieną seniai matytą ir girdėtą klasioką iš pradinių klasių (aukštą, lėtą, nepiktą, buką; tokį, kuriam mama visuomet ruošė namų darbus), rengėsi būti optometristu, kai netikėtai atsidūrė Antrajame pasauliniame kare. Jei atvirai, sunku ir suvokti, ką jis ten veikė. Juolab, kad puse savo „kariavimo“ praleido slydinėdamas laiku iš vieno gyvenimo epizodo į kitą. Ir dar viena smulkmenėlė – jį nelaisvėje, o tiksliau zoologijos sode, laikė Tralfamadorijos planetos gyventojai. Jie taip pat išmokė Bilį, jog laikas yra kitoks, nei jis ir visa žmonija mano, manė ir manys. Jis nekintamas, nulemtas, vienalytis. Kaip koks „Nomedos“ šokoladukas, kurį gali valgyti po truputį arba visą susigrūsti sau burnon vienu sykiu. Tralfamadoriečiai galėjo rinktis, o žmonės ne, todėl pastarieji ir nemokėjo džiaugtis gyvenimu. Jie priversti valgyti saldainį lėtai ir vienodu tempu, negali atsikąsti nei daugiau, nei mažiau, skonis visada vienodas ir toks pat… Tuo tarpu Tralfamadoriečiai galėjo praryti jį visą iškart, tada išspjauti lauk, pusę nukąsti, o kitą pradėti valgyti nuo vidurio. Ir taip daugybę kartų…

Romanas antimilitaristinis. Taip parašyta jo anotacijoje. Ir tai tiesa. Knygoje viskas taip baisiai beprasmiška, kad smagu skaityti. Ir kartu viskas turi labai aiškią potekstę – karas yra karas, o žmogus yra žmogus. Nieko nepadarysi.

Jis mirė prieš dvylika dienų.

Svarbiausia, ką aš sužinojau Tralfamadorijoje, yra štai kas: kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje, todėl kvailystė lieti ašaras per laidotuves. Visoks laikas, tiek praeitis, tiek dabartis, tiek ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. Tralfamadorai sugeba vienu žvilgsniu aprėpti daugelį laiko momentų taip, kaip mes, pavyzdžiui, galime vienu metu apžvelgti Uolėtųjų kalnų grandinę. Jie mato, kokie nekintami visi tie momentai, ir gali sau stebėti bet kurį juos dominantį momentą. Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui kitą lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai.
Regėdami numirėlį, tralfamadorai paprasčiausiai mato, kad mirusysis šiuo konkrečiu momentu yra blogos formos, tačiau jis kuo puikiausiai jaučiąsis daugybėje kitų momentų. Ir kai aš dabar išgirstu, kad kas nors mirė, tik patraukau pečiais ir sakau taip, kaip tokiais atvejais sako tralfamadorai: „Nieko nepadarysi.“

Verksniams

Liūdna? Kankina depresija? Paliko vaikinas ar mergina? Pavogė telefoną? Susilaužei ranką? Nusišluostyk ašaras ir suimk save į rankas. O dabar eik čia ir sužinok, ką kai kuriems iš mūsų siunčia likimas ir ką šie žmonės turi išgyventi. Skiriu visiems ištižusiems paaugliams ir verkšlenantiems dėl nereikšmingų dalykų tėvelių lepūnėliams.

Kiekvienas nelaimingas yra tik tiek, kiek pats tuo tiki.

Sudie, ir ačiū už gėles!

“Reikšmingas ir plačiai žinomas faktas: daiktai ne visada tokie, kokie atrodo. Pavyzdžiui, Žemės planetoje žmogus visuomet įsivaizdavo esąs protingesnis už delfinus, nes šitiek daug išrado – ratą, Niujorką, karus ir taip toliau; tuo tarpu delfinai tiek ir teveikė, kad tvarsėsi vandenyje ir linksminosi. Bet delfinai, priešingai, visuomet tikėjo esą žymiai pranašesni už žmogų – kaip tik dėl tų pačių priežasčių.

Kaip beatrodytų keista, delfinai iš anksto žinojo apie neišvengiamą Žemės planetos sunaikinimą, ir ne kartą mėgino perspėti žmoniją apie gresiantį pavojų; bet dauguma jų pranešimų buvo klaidingai palaikyti žaismingais bandymais stumdyti sviedinius bei švilpavimais, prašinėjant gardžių kąsnelių, taigi galų gale jie liovėsi mėginę ir prieš pat atvykstant vogonams paliko Žemę savais persikėlimo būdais.

Paskutinysis delfinų pranešimas buvo palaikytas nuostabiai įmantriu mėginimu atlikti dvigubą atbulinį saltomortale pro lanką, tuo pat metu švilpaujant „Jungtinių Valstijų Vėliavos“ melodiją, tačiau iš tikrųjų žinia skambėjo taip: “Sudie, ir ačiū už žuvis!“ (Douglas Adams “Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką”)

Mokslininkai teigia, jog mobiliųjų technologijų skleidžiama radiacija yra kalta dėl masinio bičių nykimo.

Gal visa tai skamba panašiai į gerokai perfantazuoto siaubo filmo scenarijų, bet keletas mokslininkų iškėlė hipotezę, jog mūsų meilė mobiliesiems telefonams gali būti pagrindinė globalinio bado, kuris gali ištikti žmoniją, priežastis. Mobilieji telefonai gali neigiamai veikti vieninteles planetos pasėlių apdulkintojas – bites.

Iškelta teorija teigia, jog mobilių telefonų ir kitų įrenginių skleidžiama radiacija galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl nyksta šie vabzdžiai. Praėjusios savaitės pabaigoje keletas bitynų savininkų pranešė, jog šis fenomenas, prasidėjęs JAV ir paplitęs į žemyninę Europos dalį, pradėjo reikštis ir Britanijoje.

Manoma, jog iš mobiliųjų telefonų sklindanti radiacija sutrikdo bičių gebėjimą orientuotis ir šios nebegali rasti kelio atgal į avilius. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų ši teorija, yra ją nemažai patvirtinančių faktų.

Kolonijų Nykimo Sutrikimas (Colony Collapse Disorder (CCD)) pasireiškia tuo, jog staiga avilio gyventojai apleidžia savo būstą, o lieka tik kiaušinėliai ir keletas nesubrendusių darbininkių. Dingusių bičių niekas neranda, bet manoma, jog šios žūsta kažkur toli nuklydusios nuo avilių. Parazitinės, laukinės ir kitos bitės, kurios paprastai mėgsta vogti medų iš avilių, prie ištuštėjusių buveinių net nesiartina.

Šis reiškinys pastebėtas buvo jau praeitą rudenį, o dabar nuo jo jau nukentėjo apie pusę visų Amerikos valstijų. Manoma, kad Vakarų Pakrantės bičių augintojai neteko 60% visos bičių populiacijos, o Rytų Pakrantėje bitynai ištuštėjo maždaug 70%.

Bičių kolonijos taip pat nyksta Vokietijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Graikijoje. Praeitą savaitę John Chapple, vienas didžiausių Londono bitininkų, pranešė, jog 23 iš jo 40 avilių staiga ištuštėjo.

Situacija blogėja ir Škotijos bitynuose, Velse ir šiaurės-vakarų Anglijoje, tačiau „Gamtos, Maisto ir Kaimo Reikalų Departamentas“ atsisakė pripažinti CCD realumą Jungtinėje Karalystėje.

Jei CCD ir toliau plis, pasekmės gali būti katastrofiškos. Dauguma pasaulio pasėlių priklauso nuo bičių apdulkinimo. Albertas Einšteinas kažkada yra sakęs, jog išnykus bitėms „žmogus išgyventų tik ketverius metus“.

Niekas nežino, kodėl tai vyksta. Sukurtos įvairios teorijos, kurios bičių nykimą sieja su erkių, pesticidų, globalinio atšilimo ar genetiškai modifikuotų augalų daroma žala. Tačiau visos jos turi trūkumų.

Vokiečių atlikti tyrimai įrodė, jog bičių elgesys keičiasi joms esant arti elektros linijų.

Neseniai atlikti moksliniai eksperimentai Landau universitete atskleidė, jog bitės atsisako grįžti į avilius, kai šalia jų padedami mobilieji telefonai. Eksperimento autorius, Jochen Kuhn, sakė, jog tai labai stiprus argumentas paremti teorijai apie mobiliųjų telefonų skleidžiamos radiacijos daromą žalą.

George Carlo, vadovavęs pastarąjį dešimtmetį atliekamam JAV vyriausybės ir mobiliųjų telefonų gamintojų užsakytam tyrimui, pripažino, jog įrodymai kalba patys už save.

Byla prieš mobiliąsias technologijas

Įrodymų, jog mobilieji telefonai kelia grėsmę žmonių sveikatai, daugėja. Tačiau jų vis dar trūksta, nes tokie šalutiniai poveikiai kaip vėžys pasireiškia tik po dešimtmečių.

Dauguma atliktų tyrimų su vėžiu nepateikė aiškių rezultatų. Tačiau oficiali Finnish projekto atlikta studija parodė, jog žmonės, kurie daugiau nei 10 metų naudojo mobiliuosius telefonus turi 40% daugiau šansų, jog jiems išsivystys smegenų auglys toje galvos pusėje, kurioje jie laiko telefoną kalbėdami.

Taipogi liūdnas išvadas padarė ir švedų atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad radiacija iš mobiliųjų telefonų žudo smegenų ląsteles, kas sukėlė baimę, jog šiandieniniai paaugliai dėl per dažno naudojimosi mobiliaisiais telefonais gali susirgti netgi silpnaprotyste dar nesulaukę senatvės.

Tyrimų Indijoje ir JAV išvados parodė, jog vyrų, dažnai besinaudojančių mobiliaisiais telefonais, sperma yra sumažėjusio vaisingumo. Be to, gydytojai vis dažniau susiduria su nykščio traumomis, kurias patiria nuolat trumpąsias žinutes rašantys žmonės.

Profesorius Williams Stewart, vadovavęs dvejoms visuomenės apklausoms, įspėjo, jog jaunesni nei aštuonerių metų vaikai neturėtų naudotis mobiliaisiais telefonais. Jis taip pat pateikė sąrašą saugumo rekomendacijų, kurios, deja, daugumos pareigūnų yra ignoruojamos.

Straipsnio originalas čia.

Žemės gidas

Nedidelis, bet gana išsamus ir puikiai flash technologija apipavidalintas gidas apie mūsų planetą. Paminėtos aštuonios temos:

1. Žemės padėtis Paukščių Tako galaktikoje

2. Žemės ir kitų planetų skirtumai

3. Kosmoso riba

4. Saulės šilumos apykaita planetoje

5. Vandens ir anglies dioksido cirkuliacija

6. Žemės sudėtis

7. Sausumos plotai

8. Vandenynų dydžiai

Man labai patiko. Padėjo suprast, kokiam mažam ir trapiam pasaulyje gyvenam.

Trumpai apie šį tą nereikšmingo

 

Koks kvailys užuot ruošęsis už kelių dienų ateisiančiai anglų kalbos įskaitai rašo niekam neįdomias ir neaktualias rašliavas, kurias talpina internete ir tiki, jog daro kilnų darbą? Tiesa kartais per daug žiauri, kad į ją būtų galima nekreipti dėmesio. Tad aš ką tik į ją atkreipiau dėmesį ir mano sąžinė švari. Ir vis dėl to kaip sunku save apgaut…

Vakar pasikasiau galvą ir iš jos ant stalo iškrito kažkas mažas ir žalias. Iš pradžių netgi išsigandau ir vos susivaldžiau neužtvojęs tam mikroskopiniam spurdančiam sutvėrimui, tačiau mintis apie išterliotą stalą mane sustabdė. Tada jį švelniai bakstelėjau ir jis apsivertė ant kojų. Dar baksteltas, pajuto pavojų ir pasislėpė po šarvais. Po kiek laiko nedrąsiai kyštelėjo laukan antenas ir įsitikinęs, jog pavojus bent jau laikinai nebegresia, pajudėjo pirmyn…

O šiandien mačiau skelbimą, jog kažkas ieško pamesto šuns. Aprašymas atitiko tą, kurį mačiau gal prieš savaitę. Mažas ir bailus liesas keturkojis gailiai inkšdamas blaškėsi vidury gatvės ant tilto tarp mašinų. Paskui kaukdamas iš baimės kažkur dingo…

Beje, nusprendžiau laikytis dietos. Sakykit ką norit, laiku susirūpint reikia visada pačiam. Ir viskas prasidėjo nuo jos šokoladų ir saldainių… Bet būtų kvaila skųstis. Esu persisotinęs laime :)  Kalbinsiu A rytoj pabėgiot…

Eilinis šeštadienis

Kėlimasis 05:30 man jau nebesukelia tiek daug problemų kaip anksčiau. Pripratau prie to taip, jog net eilinę dieną, nepriklausomai nuo to, kada nuėjau miegot, apie 06:00 jau būnu pramerkęs akis ir nerandu lovoje sau vietos. Be šalutinių poveikių, deja, neapsieinu – beveik visą dieną būnu nervingas, dirglus, prastai nusiteikęs, aplink akis pastebimi rausvi plotai, o pačios akys būna siauros ir negyvos kaip pigios plastmasinės lėlės… Bet tai visai pateisinama, nes einu gult gerokai po dvylikos.

O toliau viskas buvo kaip įprasta: papusryčiavau, nusiprausiau, apsirengiau, kuprinę ant pečių, portfelis į ranką ir į stotį. Kaune persėdau ir štai aš jau sostinėje. Per pusę metų susidariau kitokį Vilniaus vaizdą, nei tikėjausi išvysiąs rudenį. Šaltesnį ir svetimesnį. Jei atvirai, tikėjausi daugiau žmogiškos šilumos iš vietinių. O pasirodė, jog čia nuo žmonių dvelkia dar didesne vėsa nei mano gimtojoje provincijoje. Didelis šaltas miestas, besididžiuojantis savo gražia architektūra ir garbinga praeitimi, tačiau neturintis ką pasiūlyti dabartiniam savo gyventojui. Gal iš užsienio megapolių atklydusiems turistams čia ir jauku bei neįprastai gera. Faktas tas, jog kuo didesnis miestas, tuo svetimesni jame žmonės.

Tas laisvas pusantros valandos gabaliukas, kurio metu dažniausiai pietauju taip pat nebuvo labai išskirtinis. Tik gal patys pietūs buvo įsidėmėtini, mat jau seniai buvau taip gardžiai valgęs ne namie ir dar lauke. Tai buvo pasakiškai skanūs keturi sumuštiniai su lašiša ir snikerio batonėlis (ačiū, Šarūne :D ). Visgi buvo vėsoka. Atsukęs nugarą saulei ir vėjui, mėgavausi sumuštiniais ir lengvu šiurpuliu, nuo kurio neapsaugojo mano plona striukė.

  

Grupelė neskubėdami slinko Katedros link, stebėti, kaip du žmonės daro didžiausią (arba ne) klaidą savo gyenime…

Pasisotinęs spoksojau į vis gražėjančius Valdovų rūmus ir apsilankiau jų atributika prekiaujančioje būdelėje. Viduje gavau įsitikinti, jog yra ir gerų žmonių. Tačiau gerumą lengva supainioti ir su kvailumu. Ir ką toji senutė galvojo…

Atvirutė

Neskubėdamas žingsniavau namo iš parduotuvės ir kramsnojau kukuruzus, kai staiga netikėtai mano mėgavimąsi saldžiais traškančiais ir lipniais kukuruzų rutuliukais nutraukė tai, ką išvydo mano akys. Sustojau. Tankiai sumirksėjau, bet vaizdas nedingo. Tai nebuvo miražas, tai buvo kraupu. Vargšas automobilis ir dar didesni vargšai šalia esančio namo gyventojai. Vargšai tie, kurie turės šią laužo krūvą išgabent, vargšai tie, kam ji atiteks. Vargšas aš ir vargšai visi nelaimingi Žemės žmonės. Patys $ikam, atsiprašant, į savo pačių kiemą ir verkiam, kad Žemė užteršta… Šlykštu!

Žvelgiant iš meninės, estetinės bei kompozicinės pusių, visa scena priminė kažkokią kraupią Kalėdinės atvirutės parodiją…

Vienintelė mintis

Kitas puslapis »


Taip pat rašau

http://archiblogas.wordpress.com

Kalendorius

Balandis 2007
M T W T F S S
« Mar   May »
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30  

Archyvas

Blog'o tatistika

  • 31,433 lankytojų