Švęsti Velykas visada važiuojam pas močiutę ir niekas niekada neklausinėja, kodėl taip yra, kas taip sugalvojo ir ar nebūtų galima švęsti kitur. Tiesiog taip yra ir taškas. Taip, buvo nuobodu. Buvo velniškai nuobodu, bet ar nepasiaukosi vardan mylimos močiutės? Žinoma, pasiaukosi. Nori to ar ne. Sėdėsi valandų valandas krėsle, klausysiesi ilgų garsių ir nuobodžių kalbų, stengsiesi išgirsti televizorių, kai galiausiai neapsikentęs visai išjungsi garsą ir guosdamas save tarsiesi žiūrįs nebylųjį kiną. Kam reikia garso? Aš juk turiu lakią vaizduotę! Atėjus vakarui, simuliuosi nuovargį ir gulsi ant tau patiesto čiužinio kitame kambaryje. Prieš miegą peržvelgsi ką tądien prifotografavai, o tada užsiklosi taip, jog kuo mažiau girdėtum visu garsu dainuojančius „žvaigždžių duetus“ ir pasistengsi užmigt.
Bet buvo ir dalykų, kurie darė šias Velykas išskirtinėmis. Pavyzdžiui, pūga. Nepamenu dar nei vienų Velykų, per kurias būtų buvę taip šalta, ką jau kalbėt apie sniegą. Taip pat apsilankymas parke, kuriame mažas karsčiausi ant sovietinius laikus menančios bronzinės motinos su vaiku statulos, dabar taip subtiliai ir skoningai aptepliotos purškiamaisiais dažais ir paukščių išmatomis. O juk seniau ją vis kažkas nuvalydavo… Seniau viskas buvo kitaip. Parkas atrodė neaprėpiamai, vos ne bauginančiai didelis, dirbtinės kalvos neįkopiamos, o bronzinė statula sulig penkiaaukščiu. Dabar gi parką perkirtau per penkias minutes, užlipęs kalvos viršūnėn stebėjausi, kokia ji žema, o išvydęs statulą, nusivyliau jos menkumu. Man netgi pasidarė liūdna. Ir ko į tą parką kišau nosį…
Grįžau, temo, vėl pradėjo snigt. Pasirodė svečiai, išėjo. Užmigau ir pabudau. Pusryčiai, arbata, saldainiai, sausainiai, šakotis…
Beje, teta mane hipiu išvadino. Sakė, jog tai gerai. Negi aš tikrai taip baisiai atrodau?!
O šiandien lyja ir lyja. Pusė atostogų sukniso prastas oras.
0 Responses to “Velykos nr.18”