Kėlimasis 05:30 man jau nebesukelia tiek daug problemų kaip anksčiau. Pripratau prie to taip, jog net eilinę dieną, nepriklausomai nuo to, kada nuėjau miegot, apie 06:00 jau būnu pramerkęs akis ir nerandu lovoje sau vietos. Be šalutinių poveikių, deja, neapsieinu – beveik visą dieną būnu nervingas, dirglus, prastai nusiteikęs, aplink akis pastebimi rausvi plotai, o pačios akys būna siauros ir negyvos kaip pigios plastmasinės lėlės… Bet tai visai pateisinama, nes einu gult gerokai po dvylikos.
O toliau viskas buvo kaip įprasta: papusryčiavau, nusiprausiau, apsirengiau, kuprinę ant pečių, portfelis į ranką ir į stotį. Kaune persėdau ir štai aš jau sostinėje. Per pusę metų susidariau kitokį Vilniaus vaizdą, nei tikėjausi išvysiąs rudenį. Šaltesnį ir svetimesnį. Jei atvirai, tikėjausi daugiau žmogiškos šilumos iš vietinių. O pasirodė, jog čia nuo žmonių dvelkia dar didesne vėsa nei mano gimtojoje provincijoje. Didelis šaltas miestas, besididžiuojantis savo gražia architektūra ir garbinga praeitimi, tačiau neturintis ką pasiūlyti dabartiniam savo gyventojui. Gal iš užsienio megapolių atklydusiems turistams čia ir jauku bei neįprastai gera. Faktas tas, jog kuo didesnis miestas, tuo svetimesni jame žmonės.
Tas laisvas pusantros valandos gabaliukas, kurio metu dažniausiai pietauju taip pat nebuvo labai išskirtinis. Tik gal patys pietūs buvo įsidėmėtini, mat jau seniai buvau taip gardžiai valgęs ne namie ir dar lauke. Tai buvo pasakiškai skanūs keturi sumuštiniai su lašiša ir snikerio batonėlis (ačiū, Šarūne 
). Visgi buvo vėsoka. Atsukęs nugarą saulei ir vėjui, mėgavausi sumuštiniais ir lengvu šiurpuliu, nuo kurio neapsaugojo mano plona striukė.
Grupelė neskubėdami slinko Katedros link, stebėti, kaip du žmonės daro didžiausią (arba ne) klaidą savo gyenime…
Pasisotinęs spoksojau į vis gražėjančius Valdovų rūmus ir apsilankiau jų atributika prekiaujančioje būdelėje. Viduje gavau įsitikinti, jog yra ir gerų žmonių. Tačiau gerumą lengva supainioti ir su kvailumu. Ir ką toji senutė galvojo…
Komentarai