Tiesiog neišvengiamai (vieniem ilgiau, kitiem trumpiau) būna gyvenime, o tiksliau vaikystėje, toks tarpsnis, kai svajoji paskraidyti raketa. Mane vežė ši mintis nuo tada, kai dar darželyje gavau palandžioti po tokią skardinę geltonai ir raudonai nudažytą pseudoraketą, su kopėčiomis, vedančiomis į antrą aukštą, iš kurio atsivėrė neaprėpiami toliai už darželio tvoros. Po poros dienų man ji atsibodo ir daugiau į ją nebelipau, tačiau pakilt į kosmosą tapo mano svajonė. Vėliau įtikėjau, kad nereali. O dabar vėl ją prisiminiau. Pasirodo, nebūtina daug metų mokytis ir pašvęst savo gyvenimo treniruotėms, griežtam rėžimui ir kitiems nuobodiems dalykams, kurie reikalingi norint tapti astronautu, kosmonautu ar tai kokiu nors taikonautu (kažkodėl man šis žodis asocijuojasi su teletabiu). Pakanka būti labai turtingam 
Šiandien ryte pradėjau, o grįžęs, po lietuvių kalbos įskaitos ir visų kitų dienos darbų, pabaigiau skaityti Anausheh Ansari blog’ą, skirtą jos viešnagei Tarptautinėje Kosminėje Stotyje. Buvau pakerėtas jos nuoširdumo ir jausmingai aprašytų išgyvenimų orbitoje. Neneigsiu, aš jai pavydžiu. Pavydžiu, kad pasiekė savo svajonę, o nenurašė jos kaip, kad padariau aš, įtikinėdamas save, jog vienas svajones galima išpildyti, o kitas belieka užmiršti kaip vaikiškas užgaidas – naivias ir nerealias. Še tau, Dominykai. Antausis. Visi dešimt antausių! Už tai, kad esi toks bailys. Bet aš gal dar pasitaisysiu. Daug mokysiuosi, užsidirbsiu ir gausiu pavairuot Soyuz’ą! Kurgi ne…
Komentarai