¾

Vakar, begulėdamas ir nieko nereginčiom akim žiūrėdamas į temstantį dangų už stiklo, suknistai pasijaučiau. Ne, ne todėl, kad gavau matematikos egzamino mažiau nei tikėjausi. Ir ne todėl, kad iki taip trokštamo Mac mini man dar trūksta beveik trijų tūkstančių. Priežastis buvo visai kita. Supratau, jog išsiskyriau su mokykla. Ne per seniausiai rašiau, jog nesigailiu ir grįžt tenai nėra ko. Taip manau ir dabar, bet visgi pasidarė baisu. Prasidės naujas gyvenimo etapas, o kitiems viskas jau dabar apvirto aukšty kojomis – net septyni iš mūsų neišlaikė egzamino. Gal būtų išvengta tiek daug streso ir nervų, jei ne direktorius „išmintingai“ pasielgęs, pasakydamas rezultatus prieš pat fizikos egzaminą. Ir ką tu sau galvojai, dieduk?! Bet pamirškim tai, kas buvo praeityje. Nėra laiko galvot apie tai, kas buvo. Liko tik ¾ gyvenimo.

Gal todėl, kad esu naujame etape pakeičiau ir blog‘o stilių. Header‘yje panoraminė nuotrauka pievos, kurioje rytais ir vakarais savo reikaliukus atlieka daugiabučių gyventojų augintiniai ir kur seniau praleisdavau jei ne kiekvieną tai tikrai kas antrą vakarą beveizėdamas į žvaigždynus. Štai tas pats paveiksliukas tik neapkarpytas, jei kam bus įdomu. O čia dar kitas, kuriame mano ir kaimyniniai namai.

Ką šiandien veiksiu? Mokysiuos. Deja taip. Artėja stojamieji, kurių beveik nesitikiu išlaikyt. O gal kaip nors… O ką tu žinai, Dominykai. Gal tau pasiseks ir nereikės niekam apsiverst aukštyn kojomis.