Vakar važiavau į Kauną registruoti atestato. Viskas praėjo gana sklandžiai, eilės nebuvo labai didelės, o KTU geltonieji asistentai visai paslaugūs (ypač panelės; vaikinai kažko apsiblausę). Užšnekino matematikos dėstytojas, sėdėjęs pačiame registratūros stalo gale. Išsiguodė, jog studentai “dėję” ant mokslų, paskaitų nelanko, nesistengia, praktikuoja “praslydimo” taktiką dar naudotą besimokant mokykloje. Vaizdavau susirūpinusį ir pritariamai lingavau galvą. “Baisu baisu… O ką padarysi… Toks jau tas jaunimas dabar… Tokie laikai… Baisu baisu…” Labai nudžiugau, kai pasakė, jog architektūrą studijuojantiems matematikos reikia mokintis labai nedaug. Neslėpsiu, jog esu alergiškas lygtims ir trigonometrijai. Man jos sukelia didelį žiovulį ir mieguistumą. 
Nors gal nederėtų savęs taip nuvertinti. Atrodydavo, jog viską suprantu ir gerai darau. Tik atsakymai būdavo klaidingi… Kaip būtų gerai, jei įstočiau architektūron…
Dieve… Jeigu Tu iš tiesų esi, padaryk taip, kad įstočiau į architektūrą. Jeigu išpildysi šį norą, prižadu kasdien susitvarkyti savo kambarį, neužkrauti desktop’o nereikalingomis ikonomis, uoliai sportuoti iki tol kol pajėgsiu ir taupyti popierių, kad išsaugočiau atogražų miškus nuo kirtimo. Amen.
Išgirdo? O jei naudočiau didesnį šriftą? Žinau, niekas nepasikeistų… Dievo negalima nieko prašyti, nes jis viską jau ir taip tau yra suplanavęs. Tai, žinoma, jokia priežastis plaukt pasroviui. Tik negyvos žuvys taip daro. Aš dar pasitaškysiu!
Komentarai