Vakar apturėjau galimybę sudalyvauti šiokiame tokiame renginyje, skirtam velniai žino kam. Pastarasis posakis nelabai čia tinka, nes ruošiuosi kalbėt apie dalykus, kurie didesnei visuomenės daliai yra šventi, tačiau sakinio neperrašysiu. Tegu būna taip kaip yra. Ką jau čia prigražysi. 
Buvo tokios lyg ir mišios, lyg ir diskusija, lyg ir bendra veikla bei, žinoma, koncertas, kurio antižvaigždė buvau aš ir mano didelis storas būgnas, kurį aš vadinau “Būgnu”. Bet apie viską nuo pradžių.
Nesiruošiau niekur dalyvaut ir dėjausi pašaliniu, žioplinėjančiu ir palaikančiu bendrą dvasią repeticijų metu. Per pertraukėles paimdavau gitarą į rankas ar paspaudydavau pianino klavišus, kuris, užmynus reikiamą pedalą, vaizduodavosi esąs klavesinas. O paskutinės repeticijos pabaigoje (jų buvo 3 ar 4) man pastatė tongą (tą patį būgną, jei kam neaišku). Ir liepė grot. Tą ir bandžiau daryt…
Sekančią dieną mus nuvežė kažkur už miesto, į pievas, kur prie upės stovėjo nedidelė bažnyčia ir didelė minia paauglių, ištroškusių Dievo palaimos. Žinojom, jog vakarą praleisim tarp šventai nusiteikusiųjų, tačiau vistiek nežinojom ko tikėtis. Ten buvo gal 10 didelių palapinių, kuriose jie tikriausiai kuris laikas jau gyveno, taip pat altorius ištrauktas į dienos šviesą bei daug daug geros nuotaikos. 
Išsipakavom, susinešiojom, kas norėjo prasigrojo – leido ir man – ir tada buvom gražiai paprašyti užsičiaupt, nes vyko paslaptingas ritualas. Jo metu visi susėdo priešais tą patį altorių ir kalbėjosi apie keistus dalykus: meilę, supratingumą, tikėjimą, dvasios stiprumą ir t.t. ir pan. Trumpai – apie tai, ko mokė per tikybos pamokas. Skirtumas tik tas, jog šį kartą nebuvo mokytojos, kuri puldavo į isteriją, kai kas nors nusikosėdavo. Tiesa, vėliau gavom bart, bet buvo už ką. Aš ir barčiausi, jei man lieptų (cituoju) “graužt šūdą”. Bet toks pasiūlymas juk veltui nedalinamas. Na ir kas, kad ji buvo vienuolė. Vienuolystė neatleidžia nuo paprasčiausio mandagaus elgesio. Tada buvo prisistatymas, kurio metu kelios jaunimo grupuotės, pasisakančios prieš seksą, narkotikus, kramtomą gumą ir ryškių spalvų rūbus, suvaidino, pagrojo ir sukėlė juoką. Jei šį tekstą skaito jauna mergina neilgais plaukais ir su raudona gitara, norėčiau jai pasakyti pastabą – prieš grojant gitara, reikia ją suderinti. Panaršyk Wikipedijoj, pasiklausinėk draugų. Jie žinos apie ką aš kalbu. Kai baigėsi cirkas, pradėjom savajį. Galiu peikt tik save: nu, nemoku aš tuo būgnu grot, tiesiog nemoku… Pripažįstu. Bet kita vertus, niekas to beveik ir nepastebėjo, nes gitarų gaudesys nustelbė mano nemokšiškumą. Pradėjom grot apie 22:30. O atvažiavę buvom jau prieš 18:00. Nervingi, sukandžioti uodų ir sužvarbę nuo vakaro vėsos, atlikom ką reikėjo ir pradėjom skirstytis. Dar gavom arbatos ir bandelių…
Namie parsiradau apie 01:00.
Pabaigai pasvarstymas apie tai, ką mačiau ir girdėjau. Žinau, kad esu dar jaunas ir mažai patirties įgijęs, bet kam po galais yra reikalingos sektos? Didžioji dalis vakar matytų žmonių akivaizdžiai simuliavo. Viskas priminė eilinį “pasitūsinimą”, tik alaus butelių ant žemės nesimėtė. Bet juk galima ir slapta gurkštelt, ar ne? Ir dar ta vienuolė su savo netikru ir dideliu, tarsi anime personažo – aceit doru – žvilgsniu. Ji apšaukė kelis žmones girtuokliavimu vien todėl, kad šie sukaitę nuo lakstymo ir saulės šilumos buvo rausvais veidais. Tiek daug nepasitikėjimo, dirbtinumo ir veidmainiavimo ten, kur šlovinamamas dorumas, tikėjimas ir meilė kitam…
Komentarai