Optinės apgaulės arba kodėl poltergeistas tavęs nemato?

Gerai įsižiūrėk į A ir B raidėmis pažymėtus langelius ir pasakyk, ar jie vienodų spalvų ar ne.

O dabar pažvelk dar kartą ir įsitikink, jog klydai.

Optinės apgaulės nėra vien gražūs paveiksliukai. Jos atskleidžia vieną svarbų faktą – žmogus negali pasitikėti savo pojūčiais. Akys apgauna, nes nesugebame objektyviai stebėti aplinkos. Klausa taip pat dažnai “išduria”, nes vis ko nors arba nenugirstame arba mums pasigirsta tai ko iš tiesų nebūna. Eidami maudytis į vonią vis nenutaikome vandens temperatūros, nes skirtingos kūno vietos skirtingai jaučia karštį. O visai nerūgštus obuolys, prieš tai suvalgius vienintelį saldainį, gali priversti raukytis ir spjaudytis. Taigi, viskas iš tiesų gali būti visai kitaip, nei Tu ar aš manau. Žinoma, tai smulkmenos, nes normaliam gyvenimui tai nė kiek netrukdo. Smegenis sunku apkvailinti, o jei tai ir pavyksta, išvada viena – tai taip nereikšminga ir nežalinga gyvam padarui, jog evoliucijos eigoje neišsivystė tobulesnis gebėjimas pašalinti tam trūkumui. Taigi, kai kurie dalykai gali atrodyti šiek tiek, o kartais visai kitokie, nei jie yra realybėje. Toje realybėje, kurios mes niekada ir neišvysime, nes kad ją suvoktume turime matyti ir jausti viską taip kaip yra, o ne taip kaip smegenys tai interpretuoja. O dabar dar drąsesni teiginiai. Realybių gali būti tiek, kiek yra skirtingų protų, kurie tas realybes suvokia ir jose egzistuoja. Paimkime paprastą pavyzdį. Nuo gimimo aklas žmogus gyvena tamsos pasaulyje ir neturi jokio žalio supratimo apie šviesą. Jam ne tik sunku suprasti pačią šviesos koncepciją. Jam taip pat labai sunku suprasti, kas yra šėšėlis, prožektorius, lazeris, fejerverkai, Saulė ir kiti objektai, kurių jis negali stebėti, nes nemato, ir negali suvokti, nes niekada nematė šviesos. Atimk iš žmogaus bent vieną gebėjimą jausti jį supantį pasaulį ir jis pradės gyventi visai kitokioje realybėje nei kiti. Tas pats atsitiktų, jei jis įgautų kokių nors papildomų gebėjimų, apie kuriuos nė vienas iš mūsų net svajoti nesvajojo. Tada jam atsivertų neregėtos galimybės stebėti tai, kas mums, paprastiems žmogeliams iš kitos realybės, būtų nesuvokiama. Štai tau ir paaiškinimas visokiems vaiduokliams, dvasioms, poltergeistams ir dar velniai žino kam. Jų žmonės nemato todėl, kad išgyvenimui tai jiems visai nebūtina. Galimas daiktas, jog poltergeistas mūsų taip pat nemato. Jis gyvena tik jam egzistuojančioje realybėje ir karts nuo karto, padauginęs kokios nors tik jam vienam žinomos substancijos, eina ir daužo viską, kas jam pasitaiko kelyje – indus, baldus ir t.t.