Pastarosiomis dienomis išgyvenu ne pačius geriausius laikus, nes, kaip ir kiekvieną vasarą, virš manęs butą renovuoja kaimynai. Jau keleri metai iš eilės nebestebina šis faktas, nebeklausiu savęs, kodėl kažkam gali to reikėti ir, svarbiausia, kaip kažkas gali sau tai leisti? Buto remontas nepigus dalykas, ypač kai užsimoji pakeist visą interjerą nuo grindų iki pat lubų. Taip pat tai tikras galvos skausmas aplinkinių butų savininkams, o labiausiai man, nes remontuojamas kambarys yra virš manojo, o šiuo metu, atrodo, keičiama kaip tik grindų danga. Galvą plėšantis gražto ūžimas nuo pat ankstaus ryto iki pat vėlaus vakaro tikrai nėra tas garsas, kuris padeda atsipalaiduoti ir pasidžiaugti paskutinėmis vasaros atostogų dienomis. Ech… O ką darysi? Aš ir gal kada nors galėsiu sau leist kasmet darytis remontus. Nežinau, kodėl man to galėtų reikėti, bet negi kas to savęs klausia, kai turi šlamančių per akis? Ne. Tada gyveni kaip nori ir už kiek nori ir nusispjaut ant nepatenkintų kaimynų ir viso pasaulio…
0 Responses to “Pasiguodimas #2”