Svajonės pildysis

Jau žinau kokią dovaną pasidovanosiu sau 30-ojo gimtadienio proga. Skrisiu į kosmosą! Ir čia ne apsimiegojusio, ką tik iš lovos išvirtusio žmogaus paistalai, o reali svajonė. Pasirodo artėja kosmoso turizmo eros pradžia. Vienas toks turtingas dėdulė, seras Ričardas Bransonas, neseniai paskelbė jau turys lėktuvą, kuris galės iškelti turistus nešantį mažesnį lėktuvėlį į 50 000 pėdų (~15 km) aukštį. Iš tokio aukščio tasai lėktuvėlis šaus tiesiai aukštyn kol pasieks 70 mylių (~110 km) aukštį – ribą, kuri laikoma Žemės atmosferos pabaiga ir beorės kosmoso erdvės pradžia. Tokių lėktuvų (dar vadinamų mothership), kurie skraidins nedidelius turistų erdvėlaivius, iš viso numatoma sukurti 12. Numatoma, jog ilgainiui skrydžiai pigs (dabar vienam žmogui pabūti kosmose kainuos 100 000 svarų), todėl patirti nesvarumą galės ne tik patys turtingiausieji. Mane ši naujiena džiugina tuo, jog pagaliau kosmosu susidomėjo privatus kapitalas. Gal pagaliau komerciniai skrydžiai ir investuotojų susidomėjimas paspartins kosmoso užkariavimą – dalyką, kuris nuo pat šaltojo karo pradžios vis dar yra didžiųjų valstybių rankose.

Kas bus pirmasis lietuvis pabuvojęs kosmose? Nagi, Maximos savininkai, ministrai ir kiti mūsų krašto eghem… šviesuoliai, ko laukiate?

Klausimai

Gyvenimas vienas duotas, todėl sunku stebėti kaip kiti žmonės jo nevertina. Turiu draugą. Ne, turėjau draugą. Turėjau iki tol, kol jis pasikeitė ir tapo tokiu, su kokiu nenoriu bendraut. Nors iš tiesų dabar tikrai negaliu pasakyti, ar jis buvo kitoks. Tikriausiai norėjau, jog būtų toks, kokio man reikėjo, ir tik dabar pamačiau tikrają jo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą.

Pradėjau rašyt nusiteikęs teisti ir retoriškai klausti “kaip galima taip gyvent?”, tačiau dabar į galvą dingelėjo, jog neturiu teisės niekeno teisti ir smerkti. Kiekvienas gali rinktis.

Bet įdomu būtų sužinoti ir kitų žmonių nuomones. Kaip reikia nugyventi gyvenimą? Ar svarbu turėti užsibrėžtus tikslus ir svajones? Ar geriau visai nesistengti ir gyventi šia diena, negalvojant apie rytojų? Juk galiausiai abu keliai veda ten pat – į mirtį. Šia diena gyvenantis argumentuos savo pasirinkimą tuo, jog nemato prasmės kažką daryti, ieškoti, tobulėti, nes visa tai tik uždanga, slepianti gyvenimo realybę ir neišvengiamą likimą. Ambicingas žmogus tvirtins, jog prieš išeidamas kiekvienas turi kažką po savęs palikti, sukurti nauja, kad pasitarnautų ateities kartoms arba tiesiog turi nugyventi savo vienintelį gyvenimą taip, kad galėtų mėgautis visais jo teikiamas džiaugsmais ir malonumais. Tai kaip iš tikrųjų?

Susimąstęs Dominykas…

Paskutinės pirmakursio dienos

Atostogos atostogoms nelygios. Štai jau nuo liepos 11-osios atostogauju, o iš gausybės fantastiškų planų, kurtų žiemą, įgyvendinau tik vienintelį – šiaip ne taip susidiegiau gražuolį ūsuotą leopardą. Čia tai daiktas! Bet ne apie apie tai šis įrašas. Apie atostogas kalbėjau. Šiemet jos man netikėtai trumpos. Kalta praktika, kurios metu reikėjo tūnoti griūvančioje Žiežmarių sinagogoje ir rizikuojant savo trapia egzistencija sudarinėti pjūvius, planus ir kitokius stebūklus. Nebuvo ten panašu į sinagogą, tikrai ne… Greičiau tvartą. Bet kaltint reikia Antrąjį pasaulinį karą ir kitas baisias praeities klaidas. Su keistu jausmu pilvuose apžiūrinėjome serijas mažų skylių sienose, labai jau primenančias kulkų padarytas skyles. Taip pat skaitėme ant sienos lenkiškai žydo užkeverziotą užrašą (jo autentiškumas kėlė abejones), skelbaintį jog ir lietuvius ištiksiąs žydų likimas, jei šie nieko nedarysią. Taip pat perskaitėme ir pusę išblukusio seno skelbimo, įspėjančio apie beriamąją šiltinę bei raginančio laikytis higienos. Gan kraupi tai vieta. Drėgna, dulkėta, tamsi ir šalta. Virš galvos grėsmingai kabo išpuvusios sijos, kai kur jau lūžusios, o dar kitur ir nukritusios. Stogas laikosi tik ant dviejų likusių kolonų, kurių būta keturios… Beleidžiant ilgas dienas toje vietoje, nejučiomis užsigalvojom apie praeitį. Nefilosofavom, nepeikėm, neverkšlenom. Ką šiandien mums reiškia praeitis ir tokios vietos, kaip toji griūvanti sinagoga? Kasdien sulaukdavom turistų iš užsienio. Nemažą jų dalį sudarydavo žydų kilmės atvykėliai. Fotografuodavo apgailėtiną interjerą ir išsižioję tyrinėdavo vidų. Pabuvę 10-15 minučių išvykdavo į kitą lankytiną objektą. Buvo akivaizdu, jog tie griuvėsiai jiems reiškė tiek pat kiek ir visa jų kelionė – egzotika, įdomu, nematyta, bet tik tiek. Keliolika minučių, praleistų sinagogoje jiems išblėsdavo jau po valandos. Kadangi mes ten sėdėjom tikrai ilgiau, galėjom pasidėliot šiokią tokią perspektyvą. Tasai faktas, jog tame pastate buvo sušaudomi žmonės, iš pradžių sukėlė nuostabą ir susidomėjimą, bet ilgainiui virto supratimu, kas iš tiesų dėjosi tais laikais. Man paskutinės dienos buvo kupinos šalto baisaus suvokimo, jog toje vietoje, kurioje stoviu, kadaise kažkas gavo kulką į galvą. Iš tiesų, jausmas nelabai malonus… Bet nebuvo tikriausiai viskas taip blogai kaip gali pasirodyti. Buvo ir labai linksmų akimirkų. Po teisybei jų buvo daugiau nei blogų, o gal greičiau ne blogų, o tiktai nemalonių. Bet vienas blogas dalykas visgi buvo. Tai dėstytojų elgesys ir užgaidos. Kai tik trečiąją dieną (o viskas truko keturias dienas ir pusę) sužinai ką ir kaip turi daryti, galima nuo proto nušokt iš pykčio. Bet apskritai, tai patiko. Išmokau, jog šiuolaikinis kaimas prasigėręs (praktikos metu vienas kaimo gyventojas net mirė padauginęs), kad 90% kursiokų išgeria alaus daugiau nei aš vandens, kad užšalęs alus labai (labai!) šaltas, kad chaltūrina visi (net tie, kurie stengiasi nechaltūrinti), kad džiazas iš mobilaus telefono gražiai skamba griūvančioje sinagogoje, kad kaimo vaikai mielesni už miesto… Su ilgesiu jau laukiu kitų atostogų, nes jos bus ilgesnės, kadangi praktikos antrame kurse nenusimato. Apibendrinant pirmą kursą, galiu pasakyt, kad buvo gana sunku, bet užtat įdomu. Žiūrėsim kokie bus antri metai.  

Buvau pranykęs pusmetį ir skaitytojų spėju neliko. Bet nesiruošiu niekad visiškai apleisti rašymo čia. Kažkaip smagu sugrįžt.