Gyvenimas vienas duotas, todėl sunku stebėti kaip kiti žmonės jo nevertina. Turiu draugą. Ne, turėjau draugą. Turėjau iki tol, kol jis pasikeitė ir tapo tokiu, su kokiu nenoriu bendraut. Nors iš tiesų dabar tikrai negaliu pasakyti, ar jis buvo kitoks. Tikriausiai norėjau, jog būtų toks, kokio man reikėjo, ir tik dabar pamačiau tikrają jo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą.
Pradėjau rašyt nusiteikęs teisti ir retoriškai klausti “kaip galima taip gyvent?”, tačiau dabar į galvą dingelėjo, jog neturiu teisės niekeno teisti ir smerkti. Kiekvienas gali rinktis.
Bet įdomu būtų sužinoti ir kitų žmonių nuomones. Kaip reikia nugyventi gyvenimą? Ar svarbu turėti užsibrėžtus tikslus ir svajones? Ar geriau visai nesistengti ir gyventi šia diena, negalvojant apie rytojų? Juk galiausiai abu keliai veda ten pat – į mirtį. Šia diena gyvenantis argumentuos savo pasirinkimą tuo, jog nemato prasmės kažką daryti, ieškoti, tobulėti, nes visa tai tik uždanga, slepianti gyvenimo realybę ir neišvengiamą likimą. Ambicingas žmogus tvirtins, jog prieš išeidamas kiekvienas turi kažką po savęs palikti, sukurti nauja, kad pasitarnautų ateities kartoms arba tiesiog turi nugyventi savo vienintelį gyvenimą taip, kad galėtų mėgautis visais jo teikiamas džiaugsmais ir malonumais. Tai kaip iš tikrųjų?
Susimąstęs Dominykas…
galvoti, turėti ir gyventi – ne tas pats..
ambicija gyventi šia diena reikalauja daugiau drąsos ir beprotiškumo, nei statyti namą rytojui.