taskurnubėgo

 – Sveiki atvykę į mūsų laivą, pone Piligrimai, - pasigirdo iš garsiakalbio. – Gal turite klausimų?
Bilis apsilaižė, pamąstė ir galų gale paklausė:
– Kodėl aš?
– Tai labai žemietiškas klausimas, pone Piligrimai. Kodėl jūs? Kodėl mes? Jeigu jau taip, tai kodėl apskritai viskas? O todėl, kad toks šis momentas. Ar yra tekę jums matyti gintare įklimpusių vabalėlių?
– Taip. – Bilis net turėjo savo kabinete prespapjė – šlifuoto gintaro gabalą su trimis įstrigusiomis dievo karvytėmis.
– Tai štai, pone Piligrimai: mes įklimpę šio momento gintare. Klausti kodėl? beprasmiška.

Beprasmiška istorija apie beprasmiškiausią ir baisiausią žmonijos išradimą – karą. Bet beprasmiška tik tuo atžvilgiu, jog ji iš tiesų nėra pagrindinis dalykas knygoje. Autorius žaidžia siužetu kaip jam patinka ir daro tai baugiai meistriškai. Baugiai, nes skaitydamas taip iš tiesų jaučiausi. Toji „nieko nepakeisi“ nuotaika ir pesimistiškai pašaipi atmosfera, persismelkusi į kiekvieną romano pastraipą, mane vertė suklusti. Darėsi neramu, nes knyga, kurią laikiau savo rankose buvo tikrai verta dėmesio. Bijojau, jog pražiopsosiu pagrindinę autoriaus mintį, o dabar kaip tik ir mąstau, kokia toji mintis. Ji tikrai turėtų būti geneali. Nepaprasta. Arba labai paprasta ir todėl nepaprastai geneali…

Siužetas labai gražiai supainiotas, tačiau labai nesunkiai atpinamas. Pagrindinis veikėjas – Bilis, kurį įsivaizdavau kaip vieną seniai matytą ir girdėtą klasioką iš pradinių klasių (aukštą, lėtą, nepiktą, buką; tokį, kuriam mama visuomet ruošė namų darbus), rengėsi būti optometristu, kai netikėtai atsidūrė Antrajame pasauliniame kare. Jei atvirai, sunku ir suvokti, ką jis ten veikė. Juolab, kad puse savo „kariavimo“ praleido slydinėdamas laiku iš vieno gyvenimo epizodo į kitą. Ir dar viena smulkmenėlė – jį nelaisvėje, o tiksliau zoologijos sode, laikė Tralfamadorijos planetos gyventojai. Jie taip pat išmokė Bilį, jog laikas yra kitoks, nei jis ir visa žmonija mano, manė ir manys. Jis nekintamas, nulemtas, vienalytis. Kaip koks „Nomedos“ šokoladukas, kurį gali valgyti po truputį arba visą susigrūsti sau burnon vienu sykiu. Tralfamadoriečiai galėjo rinktis, o žmonės ne, todėl pastarieji ir nemokėjo džiaugtis gyvenimu. Jie priversti valgyti saldainį lėtai ir vienodu tempu, negali atsikąsti nei daugiau, nei mažiau, skonis visada vienodas ir toks pat… Tuo tarpu Tralfamadoriečiai galėjo praryti jį visą iškart, tada išspjauti lauk, pusę nukąsti, o kitą pradėti valgyti nuo vidurio. Ir taip daugybę kartų…

Romanas antimilitaristinis. Taip parašyta jo anotacijoje. Ir tai tiesa. Knygoje viskas taip baisiai beprasmiška, kad smagu skaityti. Ir kartu viskas turi labai aiškią potekstę – karas yra karas, o žmogus yra žmogus. Nieko nepadarysi.

Jis mirė prieš dvylika dienų.

Svarbiausia, ką aš sužinojau Tralfamadorijoje, yra štai kas: kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje, todėl kvailystė lieti ašaras per laidotuves. Visoks laikas, tiek praeitis, tiek dabartis, tiek ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. Tralfamadorai sugeba vienu žvilgsniu aprėpti daugelį laiko momentų taip, kaip mes, pavyzdžiui, galime vienu metu apžvelgti Uolėtųjų kalnų grandinę. Jie mato, kokie nekintami visi tie momentai, ir gali sau stebėti bet kurį juos dominantį momentą. Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui kitą lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai.
Regėdami numirėlį, tralfamadorai paprasčiausiai mato, kad mirusysis šiuo konkrečiu momentu yra blogos formos, tačiau jis kuo puikiausiai jaučiąsis daugybėje kitų momentų. Ir kai aš dabar išgirstu, kad kas nors mirė, tik patraukau pečiais ir sakau taip, kaip tokiais atvejais sako tralfamadorai: „Nieko nepadarysi.“

Prieš trejus ar dvejus metus, o gal ir daugiau, Lietuvos Televizija buvo viena mano žiūrimiausių ir mylimiausių dėl vienintelės jos eteryje transliuojamos laidos - “Improvizacijų šou”. Jei gerai pamenu, ją rodydavo ketvirtadieniais, geru laiku, ne tada, kai jau guli lovoje ir limpančiomis akimis bandai sekti veiksmą televizoriaus ekrane (pripažinkim, dauguma gerų laidų ir filmų nukišamos į vėlų paros metą), o tada, kai po vakarienės aptingęs įsijungi televizorių ir esi geriausiai nusiteikęs. Nuostabi laida, nuostabūs aktoriai ir puiki idėja - atnešti teatrą į televizijos ekranus. Ir, kas svarbiausia, atlikti tai juoko forma, o ne kokiu nors rimtu ir migdančiu brandžiu kinu. Bet še tau, kad nori. Pasirodo, jog laida nebuvo lietuvių idėja. Projektas gimė 1988-aisiais ir iš pradžių egzistavo kaip BBC Radijo laida. Vėliau persikėlė į britų televiziją, kurios versija galiausiai buvo perdirbta amerikiečiams. Ir vadinosi šou “Whose Line Is It Anyway”. Laida buvo velniškai populiari, daug sumanesnė ir labiau vežanti, nei lietuviškoji jos versija, kuri, jei lyginsim su originalu, gali pasirodyti net nevykusi. Ech… O aš maniau, jog pagaliau ir mes sugalvojom kažką Tokio. Kurgi ne… Galime pasigirti tik nusigėrusiu “Baru”, prašvinkusiu “Akvariumu” (argi jis nebuvo nukopijuotas nuo rusų?), nusidainuojančiais “dangiečiais” ir kaimo “žvaigždėmis”.

Peržiūrėjau visus YouTube.com esančius laidos įrašus. Nesijuokti neįmanoma

Čia Laikas dar neprasidėjo. Šviesa ir gyvybė pertvarkys šią tuštumą, kai dauguma dabar šviečiančių saulių bus seniai užgęsusios.

Šiek tiek daugiau nei prieš savaitę perskaičiau garsiąją fantastikos klasiką Arthur C. Clarke “2001 metų kosminę odiseją” ir kilo noras kažką apie tai parašyti. Turint galvoje, kad negaliu prisiverst mokintis, o tik įstengiu sėdėt ir spoksot į vieną tašką ir nesėkmingai gaudyt slidžias minčiu nuotrupas, kažkoks protinis darbas bus tik į nauda (štai kas nutinka, kai beveik dvi savaites praleidi namuose ir nekiši nosies laukan).
Taigi.
Pirkau knygą Vilniui, už gana padorią 16,90Lt kainą, prieš tai nusiziurėjęs ją “Tyto Alba” leidyklos sveitainėje ir vos atsispyręs pagundai užsisakyti ją internetu. Nedelsęs ėmiau ją skaityti. Gardu Nepaslaptis, kad buvo patingėta iš naujo verst knygą iš anglų į lietuvių kalbą, o pasinaudota senu, dar tarybiniu tekstu. Komentatorių nusiskundimai leidyklos svetainėje (dabar apsilankius, paaiskėjo, kad jie ištrinti) man pasirodė kvaili - koks skirtumas, kada knyga išversta? Jos vertė nenukenčia. Tikėtis kažko naujo senoje knygoje (JAV išleista berods 1968 m.) juokinga. Beje, aš nepajutau jokio seno vertimo trūkumų. Arba tiesiog priešankstinis nusistatymas įtakojo mano dėmesį skaitant knygą

Turinio neaptarinėsiu. Tačiau, tie, kurie matė filmą, atras daug naujų įdomiu smulkmenų ar netgi ne smulkmenų bei faktų. Iš esmės Kubrick’o ekranizacija nuo knygos nesiskiria. Bet. Juk įdomu, kas nutiko Deividui Boumenui po kelionės pro žvaigždžių vartus? Manau, kiekvieno mokslinės fantastikos mėgėjo pareiga yra buti mačiusiam tiek filmą, tiek skaičiusiam romaną. Juolab, kad po filmo knyga skaitosi daug lengviau ir įdomiau, nes nereik per daug sukti galvos besistengiat suvokti kaip turetų atrodyti septinto-aštunto dešimtmečio ateities vizija.
Pabaigai.
Dabar svajoju į rankas paimt tris “Odisėjos” tęsinius: “2010: Odyssey Two” (1982 m.), “2061: Odyssey Three” (1987 m.) ir “3001: The Final Odyssey” (1997 m.) Galbūt kada ir nušvis tokia laimė.. O šiai akimirkai užteks ir Japeto nuotraukų JPL fotografijų galerijoje.

Skaityta.lt apžvalga.