taskurnubėgo

Per pastaruosius keturis mėnesius dar niekas manęs taip neatpalaidavo ir nevežė kaip senas geras išbandytas ir niekada neapviliantis visiškas nieko neveikimas. Keltis, kai jau verda pietūs, užmigti su tv programų anonsais ir baltu sniegu televizoriaus ekrane, dienų dienas daryti ką tik nori - tai yra absoliučiai nieko naudingo! Štai kas man teikia džiaugsmą po pirmojo semestro ir kas šiek tiek ima neraminti, nes sesija lyg ir jau prasidėjusi. Bet laiko dar yra. Darbas ne vilkas - į mišką nepa… O, tiesa. Su Kalėdomis, Naujaisiais Metais, su pirmuoju egzaminu! Laikas toks spartuolis. Jis sutirpsta kaip sniegas, kai darbų iki kaklo. Čia prieš savaitę kokią man buvo užplaukęs gailestis 2007-iesiems metams. Juk jų jau nebeliko. Jie tapo istorija ir niekas nenaudos jų esamajame laike. Tas pats su kiekviena diena. Jos data unikali. Bumbtels 2009-ieji ir 2008-ųjų taip pat neliks. Baba! Dar viena data tapo neįgali. Kokia netektis… 2007-ieji buvo visai nieko metai. Ne taip kaip 2006-ieji. O ką jau kalbėt apie 2005-uosius ar 2004-uosius… Apskritai, tai gyvenimas eina tik geryn ir geryn. Super. Bet čia tik mano nuomonė, kuri yra labai kukli ir tau, eilini pilieti, nieko neturėtų reikšti. Visai galimas daiktas, jog praeiti metai tau buvo tiesiog $ūdini. Būna. 2007-uosius prisiminsiu kaip metus, kurie buvo permainingi. Sutikau nuostabią merginą, laikiau egzaminus, baigiau mokyklą, laikiau stojamuosius, įstojau, pirkau naują kompą, studijavau, pradėjau klausytis Jimi Hendrix’o. Visai nieko metai. Tikrai visai nieko.

Kiek galima mokintis? Na, taip, visą gyvenimą. Bet jei atvirai, kartais galima ir keletą savaičių liaudiškai tariant “dėt” ant visko ir paskui žiūrėt kas darysis. Bet nesinori taip… Gal po sesijos? Pasiimt mėnesį atostogų ir po paskaitų netūnot įnikus į dalykus, kurių nesupranti ir nežinia kuriam galui bandai suprast. Juk projekuojant namą man nereikės išvedinėt kurios nors jo sienos lygties, kad sužinočiau atstumą nuo grindų iki lubų. O gal reikės? Jei kas žino, pasakykit man. Aš pasimetęs. O kur dar mano (ne)mylimiausias  dėstytojas, kurį eskizavau paskaitos metu ir tyrinėjau jo neatletiško sudėjimo ypatumus. Mano pieštukas vos laikėsi nesusivėmęs. Aš ir. Norėjau miego ir namo kitame mieste.

Šiandien nusipirkau neskanių saldainių “Big Ben”. Nepirkit, įspėju.

Gerai įsižiūrėk į A ir B raidėmis pažymėtus langelius ir pasakyk, ar jie vienodų spalvų ar ne.

O dabar pažvelk dar kartą ir įsitikink, jog klydai.

Optinės apgaulės nėra vien gražūs paveiksliukai. Jos atskleidžia vieną svarbų faktą - žmogus negali pasitikėti savo pojūčiais. Akys apgauna, nes nesugebame objektyviai stebėti aplinkos. Klausa taip pat dažnai “išduria”, nes vis ko nors arba nenugirstame arba mums pasigirsta tai ko iš tiesų nebūna. Eidami maudytis į vonią vis nenutaikome vandens temperatūros, nes skirtingos kūno vietos skirtingai jaučia karštį. O visai nerūgštus obuolys, prieš tai suvalgius vienintelį saldainį, gali priversti raukytis ir spjaudytis. Taigi, viskas iš tiesų gali būti visai kitaip, nei Tu ar aš manau. Žinoma, tai smulkmenos, nes normaliam gyvenimui tai nė kiek netrukdo. Smegenis sunku apkvailinti, o jei tai ir pavyksta, išvada viena - tai taip nereikšminga ir nežalinga gyvam padarui, jog evoliucijos eigoje neišsivystė tobulesnis gebėjimas pašalinti tam trūkumui. Taigi, kai kurie dalykai gali atrodyti šiek tiek, o kartais visai kitokie, nei jie yra realybėje. Toje realybėje, kurios mes niekada ir neišvysime, nes kad ją suvoktume turime matyti ir jausti viską taip kaip yra, o ne taip kaip smegenys tai interpretuoja. O dabar dar drąsesni teiginiai. Realybių gali būti tiek, kiek yra skirtingų protų, kurie tas realybes suvokia ir jose egzistuoja. Paimkime paprastą pavyzdį. Nuo gimimo aklas žmogus gyvena tamsos pasaulyje ir neturi jokio žalio supratimo apie šviesą. Jam ne tik sunku suprasti pačią šviesos koncepciją. Jam taip pat labai sunku suprasti, kas yra šėšėlis, prožektorius, lazeris, fejerverkai, Saulė ir kiti objektai, kurių jis negali stebėti, nes nemato, ir negali suvokti, nes niekada nematė šviesos. Atimk iš žmogaus bent vieną gebėjimą jausti jį supantį pasaulį ir jis pradės gyventi visai kitokioje realybėje nei kiti. Tas pats atsitiktų, jei jis įgautų kokių nors papildomų gebėjimų, apie kuriuos nė vienas iš mūsų net svajoti nesvajojo. Tada jam atsivertų neregėtos galimybės stebėti tai, kas mums, paprastiems žmogeliams iš kitos realybės, būtų nesuvokiama. Štai tau ir paaiškinimas visokiems vaiduokliams, dvasioms, poltergeistams ir dar velniai žino kam. Jų žmonės nemato todėl, kad išgyvenimui tai jiems visai nebūtina. Galimas daiktas, jog poltergeistas mūsų taip pat nemato. Jis gyvena tik jam egzistuojančioje realybėje ir karts nuo karto, padauginęs kokios nors tik jam vienam žinomos substancijos, eina ir daužo viską, kas jam pasitaiko kelyje - indus, baldus ir t.t.

Vakar apturėjau galimybę sudalyvauti šiokiame tokiame renginyje, skirtam velniai žino kam. Pastarasis posakis nelabai čia tinka, nes ruošiuosi kalbėt apie dalykus, kurie didesnei visuomenės daliai yra šventi, tačiau sakinio neperrašysiu. Tegu būna taip kaip yra. Ką jau čia prigražysi. Buvo tokios lyg ir mišios, lyg ir diskusija, lyg ir bendra veikla bei, žinoma, koncertas, kurio antižvaigždė buvau aš ir mano didelis storas būgnas, kurį aš vadinau “Būgnu”. Bet apie viską nuo pradžių.

Nesiruošiau niekur dalyvaut ir dėjausi pašaliniu, žioplinėjančiu ir palaikančiu bendrą dvasią repeticijų metu. Per pertraukėles paimdavau gitarą į rankas ar paspaudydavau pianino klavišus, kuris, užmynus reikiamą pedalą, vaizduodavosi esąs klavesinas. O paskutinės repeticijos pabaigoje (jų buvo 3 ar 4) man pastatė tongą (tą patį būgną, jei kam neaišku). Ir liepė grot. Tą ir bandžiau daryt…

Sekančią dieną mus nuvežė kažkur už miesto, į pievas, kur prie upės stovėjo nedidelė bažnyčia ir didelė minia paauglių, ištroškusių Dievo palaimos. Žinojom, jog vakarą praleisim tarp šventai nusiteikusiųjų, tačiau vistiek nežinojom ko tikėtis. Ten buvo gal 10 didelių palapinių, kuriose jie tikriausiai kuris laikas jau gyveno, taip pat altorius ištrauktas į dienos šviesą bei daug daug geros nuotaikos. Išsipakavom, susinešiojom, kas norėjo prasigrojo - leido ir man - ir tada buvom gražiai paprašyti užsičiaupt, nes vyko paslaptingas ritualas. Jo metu visi susėdo priešais tą patį altorių ir kalbėjosi apie keistus dalykus: meilę, supratingumą, tikėjimą, dvasios stiprumą ir t.t. ir pan. Trumpai - apie tai, ko mokė per tikybos pamokas. Skirtumas tik tas, jog šį kartą nebuvo mokytojos, kuri puldavo į isteriją, kai kas nors nusikosėdavo. Tiesa, vėliau gavom bart, bet buvo už ką. Aš ir barčiausi, jei man lieptų (cituoju) “graužt šūdą”. Bet toks pasiūlymas juk veltui nedalinamas. Na ir kas, kad ji buvo vienuolė. Vienuolystė neatleidžia nuo paprasčiausio mandagaus elgesio. Tada buvo prisistatymas, kurio metu kelios jaunimo grupuotės, pasisakančios prieš seksą, narkotikus, kramtomą gumą ir ryškių spalvų rūbus, suvaidino, pagrojo ir sukėlė juoką. Jei šį tekstą skaito jauna mergina neilgais plaukais ir su raudona gitara, norėčiau jai pasakyti pastabą - prieš grojant gitara, reikia ją suderinti. Panaršyk Wikipedijoj, pasiklausinėk draugų. Jie žinos apie ką aš kalbu. Kai baigėsi cirkas, pradėjom savajį. Galiu peikt tik save: nu, nemoku aš tuo būgnu grot, tiesiog nemoku… Pripažįstu. Bet kita vertus, niekas to beveik ir nepastebėjo, nes gitarų gaudesys nustelbė mano nemokšiškumą. Pradėjom grot apie 22:30. O atvažiavę buvom jau prieš 18:00. Nervingi, sukandžioti uodų ir sužvarbę nuo vakaro vėsos, atlikom ką reikėjo ir pradėjom skirstytis. Dar gavom arbatos ir bandelių…

Namie parsiradau apie 01:00.

Pabaigai pasvarstymas apie tai, ką mačiau ir girdėjau. Žinau, kad esu dar jaunas ir mažai patirties įgijęs, bet kam po galais yra reikalingos sektos? Didžioji dalis vakar matytų žmonių akivaizdžiai simuliavo. Viskas priminė eilinį “pasitūsinimą”, tik alaus butelių ant žemės nesimėtė. Bet juk galima ir slapta gurkštelt, ar ne? Ir dar ta vienuolė su savo netikru ir dideliu, tarsi anime personažo - aceit doru - žvilgsniu. Ji apšaukė kelis žmones girtuokliavimu vien todėl, kad šie sukaitę nuo lakstymo ir saulės šilumos buvo rausvais veidais. Tiek daug nepasitikėjimo, dirbtinumo ir veidmainiavimo ten, kur šlovinamamas dorumas, tikėjimas ir meilė kitam…

Vakar važiavau į Kauną registruoti atestato. Viskas praėjo gana sklandžiai, eilės nebuvo labai didelės, o KTU geltonieji asistentai visai paslaugūs (ypač panelės; vaikinai kažko apsiblausę). Užšnekino matematikos dėstytojas, sėdėjęs pačiame registratūros stalo gale. Išsiguodė, jog studentai “dėję” ant mokslų, paskaitų nelanko, nesistengia, praktikuoja “praslydimo” taktiką dar naudotą besimokant mokykloje. Vaizdavau susirūpinusį ir pritariamai lingavau galvą. “Baisu baisu… O ką padarysi… Toks jau tas jaunimas dabar… Tokie laikai… Baisu baisu…” Labai nudžiugau, kai pasakė, jog architektūrą studijuojantiems matematikos reikia mokintis labai nedaug. Neslėpsiu, jog esu alergiškas lygtims ir trigonometrijai. Man jos sukelia didelį žiovulį ir mieguistumą. Nors gal nederėtų savęs taip nuvertinti. Atrodydavo, jog viską suprantu ir gerai darau. Tik atsakymai būdavo klaidingi… Kaip būtų gerai, jei įstočiau architektūron…

Dieve… Jeigu Tu iš tiesų esi, padaryk taip, kad įstočiau į architektūrą. Jeigu išpildysi šį norą, prižadu kasdien susitvarkyti savo kambarį, neužkrauti desktop’o nereikalingomis ikonomis, uoliai sportuoti iki tol kol pajėgsiu ir taupyti popierių, kad išsaugočiau atogražų miškus nuo kirtimo. Amen.

Išgirdo? O jei naudočiau didesnį šriftą? Žinau, niekas nepasikeistų… Dievo negalima nieko prašyti, nes jis viską jau ir taip tau yra suplanavęs. Tai, žinoma, jokia priežastis plaukt pasroviui. Tik negyvos žuvys taip daro. Aš dar pasitaškysiu!

Vienas iš dažniausiai mano lankomų blogų (o tokių tėra vos keletas, deja) yra Pick the Brain, kuriame gali rast visokios įdomios informacijos apie produktyvumą, našumą, savęs tobulinimą, laisvalaikio planavimą ir panašius dalykėlius. Trumpai - viską, kas siejasi su įvairių gyvenimo sričių optimizavimu bei valdymu. Man tai gana aktualu, nes (tai anokia paslaptis) pats esu gan išsiblaškęs ir dirglus. Jau senokai pastebėjau, jog kai kurie dalykai man ne tik trukdo mąstyt, bet ir veikia mano nuotaiką. Pavardinkim.

Pirmąją vietą skirti norėčiau netvarkai (nes dabar ji pas mane labai akivaizdi). Netvarka lemia labai daug, nes: pirmiausia sulėtina darbo tempą (netvarkoje sunku rasti tai, ko ieškai); antra ji blaško dėmesį ir nuolat kliudo ramiai minčių tėkmei (begalvojant žvilgsnis ima klydinėti nuo vieno netvarkingai numesto daikto prie kito; nepajunti kaip imi maigyti rastą rašiklį ar kramsnoti pieštuką; galiausiai susivoki, jog spoksai tuščiu žvilgsniu į vieną tašką, o galvoje švilpia vėjai).

Tada seka muzikos klausymas. Kuo ji vargšė nusikalto? Jei kyla toks klausimas, esi vienas/a iš tų, kurie/ios teigia, jog tinkamai parinktas muzikos stilius netgi padeda susikaupti ir nuveikti visus darbus. Ir tai tiesa, jei tie darbai nereikalauja įtempto protinio aktyvumo. Plaudamas indus ar tepdamasis sumuštinį aš taip pat galiu klausytis triukšmingo roko, o prigulęs atsipūsti nedvejodamas klausausi tik ambient garsų. Bet tik ne dirbant. Kai smegenys jau ir taip apkrautos, papildomos užduotys (o muzikos klausymas ir yra užduotis smegenims) tik sulėtins pagrindinį atliekamą darbą. Pastebėjau, jog net rami muzika trukdo aiškiai ir tvarkingai dėstyti mintis rašant blog’ą (ką tik užčiaupiau Winamp‘ą).

Televizorius trukdo panašiai kaip muzika. Jis blogesnis tik tuo, jog atitraukia dar ir žvilgsnį. Taip sugaištama dar daugiau laiko. Bedirbdamas prie įjungto televizoriaus imi užmišti ką galvojai prieš akimirką, o susigražinti prarastą mintį trukdo be perstojo klykiančios reklamos ir mirksintis visomis spalvomis ekranas.

Toliau seka prastas apšvietimas. Jau kelios savaitės kaip mano stalinė lempa nenaudojama, nes neprisiruošiu nupirkti jai naujos lemputės. Žinau žinau… Po šio įrašo iš karto lekiu jos pirkt – nebūtina man to aiškinti. Akivaizdu, jog prastas apšvietimas kenkia regėjimui, bet tai ne viskas. Darbas prieblandoje vargina ir mąstymą. Tik tokioje aplinkoje, kurioje aiškiai matai ką veiki, gali ir aiškiai galvoti.

Paskutinis, bet taip pat labai svarbus, o daugumai aktualiausias dalykas, yra valgymas prie kompiuterio. Nežinau kaip jūs, bet aš jau pasimokiau. Nėra nieko nuobodesnio ir šlykštesnio už klaviatūros valymą, kada išlupus visus klavišus, randi prieš pusę metų čionai įkritusią raziną ar jautienos kepsnio gabaliuką. Sakyk NE valgymui prie kompiuterio! Tai ne tik nehigieniška, bet ir pavojinga sveikatai, nes benaršant internete, stebuklingai dingsta sotumo jausmas (pats patyriau) ir padidėja grėsmė prisiauginti papildomus kilogramus. O jų visi taip bijo ir nenori…

Tai tiek pasamprotavimų apie tai, kas man trukdo susikaupti. Gal dar reikėtų paminėti ir blog‘ą… Dažnai apima panika, jog mano rašliavos niekam neįdomios ir juokingos. Tada metu visus darbus ir lekiu ieškot sensacijų internete, kurios galėtų dominti skaitytojus. Tik kažką parašęs nusiraminu… Ar aš rimtai sergu?

Atostogos atostogos atostogos. Koks nuostabus ir koks nenaudingas tai laiko periodas. Į atostogas dedame savo viltis ir lūkesčius. Iš esmės tikimasi trijų dalykų: išsimiegojimo, nieko neveikimo ir… Koks trečiasis? Joks. Jis neįvardijamas, nes niekada neįgyvendinamas. Tai tikėjimas, jog atliksi tai, ką galima atlikti tik turint marias laisvo laiko. Deja, marios laisvo laiko neigiamai veikia smegenis, nes šios nori pailsėti nuo įtempto darbo, sprendžiant logaritmines nelygybes ir bandant išrinkti A dovaną gimtadienio proga. Jos atsijungia. Taip tas kažkas ir lieka nenuveiktas. Jis atidedamas ateičiai, tai yra kitoms atostogoms, ir kiekvieną kartą viskas kartojasi iš naujo ir pasibaigia taip pačiai ir niekas niekad nieko nepakeis.

O dabar netgi ne atostogos. Tai laisvadieniai. Laisvadieniai irgi yra negeri dalykai ir daug kuo primena atostogas. Skirtumas tik tas, jog jie daug kartų trumpesni už atostogas, todėl išvis yra žalingi ir taip jau sužalotiems ir chemikalų užterštiems žmonių organizmams. Nes jie per trumpi išsimiegojimui ir nieko neveikimui. Tinka jie nebent alkoholio vartojimui ir dainoms už stalo, nukrauto alkoholiu. Taip bent jau mãno daugelis mano pažįstamų, taip pat giminės, draugai, klasiokai, kaimynai ir netgi šalies, kurioje gyvenu, vyriausybė. Todėl ji ir sugalvojo laisvadienius…

O jei be išvedžiojimų, tai man žiauriai nuobodu. Jeigu pradėsiu ruošti namų darbus, bus dar nuobodžiau. Todėl, kaip ir kita didžioji mano amžiaus žmonių dalis, sėdžiu prie kompiuterio ir vėjais leidžiu gražiausias ir produktyviausias savo gyvenimo akimirkas. Įnikęs į blog‘ą, kuriame jau lankėsi 546 tokie pat ydų apsėsti internautai, ieškantys nusiraminimo ir veiklos troškulio numalšinimo. Tingūs žmonės visada ieško, kuo užsiimti…

Ak, tie laisvadieniai…

Laikrodis monitoriaus ekrano dešiniajame apatiniame kampe rodo 22:29. Pradedu rašyti nenutuokdamas apie ką šis post‘as bus. Trumpai apie šiandienos nuotykius. Pamąstykim. Pamąstykim dar šiek tiek. Dar… Na, dar truputį. Okey, šiandien nebuvo jokių nuotykių. Ir lauke tik pora minučių praleidau… Ir teliko beveik nežiūrėjau… Ir prie kompo mažai tebuvau prisėdęs… Bet užtat ilgai ir nuobodžiai mokinausi anglų kalbą ir fiziką. Iki pat šios akimirkos. Nuo 12:00 iki dabar… Kodėl gi tiesiog neapsivėmus čia ir dabar, aš klausiu savęs. O atsakymo nežinau… Ir vargu ar jį kas žino. O jei ir žino vargu ar tai ką pakeis. Juk žinojimas nėra palaima. Vakar man šovė mintis, jog Dievas yra labai nelaimingas. Juk jis žino viską. O jei jis žino viską, reiškiasi jam nėra jokių paslapčių. Jis viską mato kiaurai ir aiškiai, taip kaip tai egzistuoja iš tiesų ir jam nebaisūs jokie rūko sukelti ratai aplink mėnulio pilnatį ar tamsoje švytintis pūvantis medžio kelmas. Jam tikriausiai daug nuobodžiau nei man… Turint galvoje tai, jog jis amžinas ir nemirtingas, galima daryti prielaidą, jog jis visą laiką skendi gilioje depresijoje, kurioje aprauda savo aiškų ir jokių dvejonių nepaliekantį likimą – begalinį žiovulį. Rojuje situacija tikriausiai panaši. Pragare taip pat ne pyragai… Bet aš juk netikintis. Nors į religiją žiūriu tolerantiškai. Tačiau į Bažnyčią – ne. Kaip ir į politiką. Nors nuvertint jos nedrįsčiau. Juk Bažnyčia vienintelė diktatūra, nenuversta tūkstančius metų. Žiovt… 23:07 Pradėjau lėčiau rašyt… Įdomu prie ko tai prives. Šiandien pasaulis buvo vidutinės nuotaikos. Bet kuriuo momentu visoje Žemėje mylisi apie 4000 žmonių… Manau, per mažas skaičius. Nemanau, kad neteisingas. Manau, kad tiesiog per mažas ir tiek. Imu žodyną ir aklai duriu pirštu ties raide K. Kakadu. Noriu į Malaiziją… „O, ramunėle, pasakyk! Ar mane myli, atsakyk…“

Jei tikėsime Froidu (tokiu dėdule, kuris kadaise hipnotizavo savo pacientus ir po to su jais kažin ką atlikinėjo mokslo vardan ), tą akimirką kai nosies ir ausų ligų gydytoja, o trumpiau tiesiog LOR - ką šios raidės šifruoja man vis dar mįslė - prasitarė, jog gali tekti “durti” mano nosin ilgu ilgu ir visai neplonu smaigaliu, tikėtina, jog smegenys, o tiksliau pasąmonė, kurią jos talpina, susizgriebė, jog tuo smaigaliu jas pasmeigs ir ateis sunkūs silpnaprotystės laikai. Kol visa tai užsifiksavo smegenų žievėje, o moksliškai tariant, pakito keliu šimtų tūkstančių neuronų varža, aš toliau ramiai sėdėjau minkštame krėsle ir klausiau tykaus rašiklio slydimo popieriaus, skirto vaistų receptui, paviršiumi. Laikas sustojo. Jutau tik keistą, bet nepasakyčiau, jog nemalonų maudimą kažkur už nosies, giliau kaukolėje, ir bandžiau įžiūrėti kitam kabineto gale stovinčio rudo buteliuko, kuris po nusiurbimo pasipildė dvigubai, turinį. Kažkuria akimirką priešais save išvydau kraupinančią sceną - ligoninės virtuvę, sklidiną garų, egzotiškų kvapų, grubių kulinariško sudėjimo moterų pokalbio nuotrupų (jos kapojo žodžius pabrėždamos “r” ir “g”) ir metalinėse baltai nudažytose lentynose tvarkingai išrikiuotus šimtus tokių buteliukų. O Dieve! Kai kurie iš jų buvo tušti!!! (…) Grįžau namo susirūpinęs, bet nenusiminęs. O ko liūdėt? Juk išėjau atostogų ankšciau laiko! Sėdau prie savo triukšmadario (kompiuterio suprask) ir ėmiau ieškoti pramogų. Nesėkmingai. Net Skype Me rėžimas nepriviliojo aukų, o mIRC’as jau ir taip per gerklę lenda… Pats gi nekalbinu… Pasikėles mat Pradėjau svarstyt. Po kelių sekundžių lioviausi, bet atrodė, jog tai truko dar penkias minutes. Įsijungiau Operą ir adreso laukelyje surinkau blogger.com. Kokia maloni naujiena - beta jau nebe beta, naujos opcijos ir galimybės. Ak. Fu! Nėra gražių šablonų. Ir iš vis. Sunku rašyti ten, kur seniau bandei, bet šnipštas gavosi. Užslaptinau visas blogger’y esančias savo rašliavas (ištrinti nekilo ranka) ir pradėjau svarstyti apie šį tą nauja. MaiSpeisą Nemeluosiu, ir jame buvau pridirbęs. Net du account’us. Ech… Vienas taip ir liko, nes nebepamenu password’o. Tiek to. Užtat kitą ištobulinau iki iki. Tai truko pusantros dienos. Pasitelkęs visą kantrybę ir kruopštumą knisausi su įvairiausiais MySpace editor’iais ir generator’iais, kol pagaliau pasiekiau norimą rezultatą. Atrodė, jog nusiraminau, tikslas pasiektas, aš turiu padorų tvarkingą layout’ą, nedraskančią akių spalvų gamą, šiokį tokį savęs aprašymą ir augantį draugų skaičių. Cha Tyčia ar netyčia vėl užsisvajojau apie internetinį dienoraštį. MaiSpeise parašiau tris post’us, bet tasai žmogui būdingas nepasitenkinimas turimais dalykais ir esama padėtimi, troškimas turėti daugiau ir geriau bei pralenkti ar bent pasivyti užkietėjusius bloger’ius, kitaip sakant, tai, kas skatino žmonijos pažangą, tasai progreso varikliukas, taip pat pradėjo burgzt mano galvoje. Ir ką? Pats nustebau kaip pradėjau kreivai žiūrėti į skurdų savo blog’o apipavidalinimą ir patraukiau ieškoti kažko prašmatnesnio. Mano klajonės, trukusios tris dienas, užsibaigė čia Bet ar tikrai? Prieš pusvalandį užsiregistravau virb.com… - Mama, aš kraustausi į internetą!