blog’as prabėgom…
Labas rytas. Už lango lyja ir darosi niūru širdy. Pilkas dangus ir prieblanda kambaryje neigiamai veikia mano nusiteikimą ir bendrą produktyvumą, tad papusryčiavęs ėmiau “brauzinti” spalvų ir šviesos internete. Štai ką pavyko aptikti. Trumpai ir be aprašymų. Geriau kartą pamatyti, nei daug kartų perskaityti. 
10 gražiausių kelių
13 spalvingų darbastalių
Interaktyvi Adobe siena
Tapymas šviesa
Kompaktinio disko skylė
Trimatė tradicinė kinų tapyba
Žodžio galia
Visi tai daro!
Jau rašiau apie beprotiškai dideles žvaigždes, su kuriomis palyginus mūsų Saulė yra juokingai maža ir net neįžiūrima. Šį kartą Saulę dar eis įžiūrėt.
Kas nutiko po Didžiojo Sprogimo, kodėl tai nutiko ir kas buvo prieš jį?
Jūrų gyvūnai gali rasti bendrą kalbą ir su kita rūšimi. Neapleidžia jausmas, jog toje fotografijoje užfiksuota kažkas nuostabaus ir nepaprasto…
Prognozės naujiesiems Apple MacBook‘ams, pasirodysiantiems spalį.
Paslaptingi debesys, kuriuos sukelia žmogaus įtakota klimato kaita.
Šlykščiausia tema Windows XP aplinkai. Išlavintam skoniui.
Ir mokslininkai ne viską žino.
Pasaulio statistika realiu laiku.
Populiariausios nuotraukų redagavimo, dizaino, piešimo programinės įrangos istorija.
Vakar valgiau pyragą ir Čipas skaičiavo kiekvieną mano kąsnį.
Šiandien pirkau pieštukų, popieriaus braižybai, trintuką ir devynis saldainius. Saldainiai kai ką labai sudomino.
O grįžęs namo, supratau, jog pamiršau raktus. Beveik valandą sėdėjau šalia jo. Tylėjom.
Nuo vakar turiu naują header’į, už kurį esu neapsakomai dėkingas Tomui Urbelioniui. Buvau nekantrus ir, nesulaukęs leidimo naudoti fotografiją, pasigaminau iš jos tai, ką norėjau – taip ji man patiko! 
Buvau pasiruošęs bet kada ją ištrint, bet štai ką tik gavau el. laišką iš Tomo ir jo leidimą. Pasielgiau šiek tiek negarbingai, bet tikiuosi jis nepyks. Prižadėjau įdėt nuorodą į jo tinklapį. Tai ir darau: http://www.fuzznails-gallery.com/.
Aš visom šešiom už savikritiką ir sveiką protą. Todėl nepraėjus savaitei nuo fotogalerijos atidarymo, nuleidžiu kartelę iki pačios simboliškiausios 1 Lt už fotografiją kainą. Tada atrodė realu, o dabar utopiška ir naivu. Niekas tiek nemokės, kiek norėjau Ačių Mykolui, kad padėjo susivokti rinkoje.
Vakar kilo idėja, o šiandien ją įgyvendinau – internete jau puikuojasi mano fotografijų galerija. Jos adresas http://fotogalerija.puslapiai.lt. Skaičiuojam litą po lito ir dedam į taupyklę. Po mažu artėju prie savo svajonės. Labai labai po mažu…
Mano pusbrolis dantistas ir gyvena sau smagiai Didžiojoje Britanijoje. O dantistas, turėjęs man šiandien plombuoti skylę dantyje, gyvena Lietuvoje, todėl nesmagiai jautėsi ir pranešė, kad priimti manęs šiandien negalės. Bet ar jį galima kaltinti? Taigi, sutrumpinęs vizitą miesto centre valanda, iškart patraukiau ieškoti spaustuvės. Kiek laiko trunka atspausdinti 13 puslapių su nespalvotais paveiksliukais spaustuvėje? Vos kelias minutes. O kiek laiko trunka pasiruošimas spausdinimui? Dar trumpiau. Bet tik ne šiandien. Šiandien turėjo neveikti spausdintuvas, o suradus veikiantį, šis būtinai turėjo dešimt minučių ūžti, burgzti ir braškėti, tuo tarpu įkyriai mirksint užrašą displėjuje „warming up“. Praėjus pusvalandžiui, išėjau iš spaustuvės ir patraukiau namo. Pakeliui gavau įsitikinti koks nenuspėjamas ir apgaulingas yra gamtos elgesys. Pasirodo graži saulėta vasaros diena per keletą minučių gali pavirsti į niūriai pilką ir vėjuotą, o netrukus vėl džiuginti šiluma ir šviesa lietaus pavojaus įbaugintus miestiečius. Štai ką užfiksavo mano telefono akyloji akis.
Didesnės raiškos (1487 x 1021 px) nuotrauką galima rasti čia. O panašių dangaus anomalijų fotografijas išvysite štai va čia.
O moralas tame, kad visuomet reikia su savimi turėti kokią nors vaizdo fiksavimo priemonę. Net jei eini tik pas dantistą.
Koks kvailys užuot ruošęsis už kelių dienų ateisiančiai anglų kalbos įskaitai rašo niekam neįdomias ir neaktualias rašliavas, kurias talpina internete ir tiki, jog daro kilnų darbą? Tiesa kartais per daug žiauri, kad į ją būtų galima nekreipti dėmesio. Tad aš ką tik į ją atkreipiau dėmesį ir mano sąžinė švari. Ir vis dėl to kaip sunku save apgaut…
Vakar pasikasiau galvą ir iš jos ant stalo iškrito kažkas mažas ir žalias. Iš pradžių netgi išsigandau ir vos susivaldžiau neužtvojęs tam mikroskopiniam spurdančiam sutvėrimui, tačiau mintis apie išterliotą stalą mane sustabdė. Tada jį švelniai bakstelėjau ir jis apsivertė ant kojų. Dar baksteltas, pajuto pavojų ir pasislėpė po šarvais. Po kiek laiko nedrąsiai kyštelėjo laukan antenas ir įsitikinęs, jog pavojus bent jau laikinai nebegresia, pajudėjo pirmyn…
O šiandien mačiau skelbimą, jog kažkas ieško pamesto šuns. Aprašymas atitiko tą, kurį mačiau gal prieš savaitę. Mažas ir bailus liesas keturkojis gailiai inkšdamas blaškėsi vidury gatvės ant tilto tarp mašinų. Paskui kaukdamas iš baimės kažkur dingo…
Beje, nusprendžiau laikytis dietos. Sakykit ką norit, laiku susirūpint reikia visada pačiam. Ir viskas prasidėjo nuo jos šokoladų ir saldainių… Bet būtų kvaila skųstis. Esu persisotinęs laime Kalbinsiu A rytoj pabėgiot…
Neskubėdamas žingsniavau namo iš parduotuvės ir kramsnojau kukuruzus, kai staiga netikėtai mano mėgavimąsi saldžiais traškančiais ir lipniais kukuruzų rutuliukais nutraukė tai, ką išvydo mano akys. Sustojau. Tankiai sumirksėjau, bet vaizdas nedingo. Tai nebuvo miražas, tai buvo kraupu. Vargšas automobilis ir dar didesni vargšai šalia esančio namo gyventojai. Vargšai tie, kurie turės šią laužo krūvą išgabent, vargšai tie, kam ji atiteks. Vargšas aš ir vargšai visi nelaimingi Žemės žmonės. Patys $ikam, atsiprašant, į savo pačių kiemą ir verkiam, kad Žemė užteršta… Šlykštu!
Žvelgiant iš meninės, estetinės bei kompozicinės pusių, visa scena priminė kažkokią kraupią Kalėdinės atvirutės parodiją…
Komentarai