Klausimai

Gyvenimas vienas duotas, todėl sunku stebėti kaip kiti žmonės jo nevertina. Turiu draugą. Ne, turėjau draugą. Turėjau iki tol, kol jis pasikeitė ir tapo tokiu, su kokiu nenoriu bendraut. Nors iš tiesų dabar tikrai negaliu pasakyti, ar jis buvo kitoks. Tikriausiai norėjau, jog būtų toks, kokio man reikėjo, ir tik dabar pamačiau tikrają jo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą.

Pradėjau rašyt nusiteikęs teisti ir retoriškai klausti “kaip galima taip gyvent?”, tačiau dabar į galvą dingelėjo, jog neturiu teisės niekeno teisti ir smerkti. Kiekvienas gali rinktis.

Bet įdomu būtų sužinoti ir kitų žmonių nuomones. Kaip reikia nugyventi gyvenimą? Ar svarbu turėti užsibrėžtus tikslus ir svajones? Ar geriau visai nesistengti ir gyventi šia diena, negalvojant apie rytojų? Juk galiausiai abu keliai veda ten pat – į mirtį. Šia diena gyvenantis argumentuos savo pasirinkimą tuo, jog nemato prasmės kažką daryti, ieškoti, tobulėti, nes visa tai tik uždanga, slepianti gyvenimo realybę ir neišvengiamą likimą. Ambicingas žmogus tvirtins, jog prieš išeidamas kiekvienas turi kažką po savęs palikti, sukurti nauja, kad pasitarnautų ateities kartoms arba tiesiog turi nugyventi savo vienintelį gyvenimą taip, kad galėtų mėgautis visais jo teikiamas džiaugsmais ir malonumais. Tai kaip iš tikrųjų?

Susimąstęs Dominykas…

Paskutinės pirmakursio dienos

Atostogos atostogoms nelygios. Štai jau nuo liepos 11-osios atostogauju, o iš gausybės fantastiškų planų, kurtų žiemą, įgyvendinau tik vienintelį – šiaip ne taip susidiegiau gražuolį ūsuotą leopardą. Čia tai daiktas! Bet ne apie apie tai šis įrašas. Apie atostogas kalbėjau. Šiemet jos man netikėtai trumpos. Kalta praktika, kurios metu reikėjo tūnoti griūvančioje Žiežmarių sinagogoje ir rizikuojant savo trapia egzistencija sudarinėti pjūvius, planus ir kitokius stebūklus. Nebuvo ten panašu į sinagogą, tikrai ne… Greičiau tvartą. Bet kaltint reikia Antrąjį pasaulinį karą ir kitas baisias praeities klaidas. Su keistu jausmu pilvuose apžiūrinėjome serijas mažų skylių sienose, labai jau primenančias kulkų padarytas skyles. Taip pat skaitėme ant sienos lenkiškai žydo užkeverziotą užrašą (jo autentiškumas kėlė abejones), skelbaintį jog ir lietuvius ištiksiąs žydų likimas, jei šie nieko nedarysią. Taip pat perskaitėme ir pusę išblukusio seno skelbimo, įspėjančio apie beriamąją šiltinę bei raginančio laikytis higienos. Gan kraupi tai vieta. Drėgna, dulkėta, tamsi ir šalta. Virš galvos grėsmingai kabo išpuvusios sijos, kai kur jau lūžusios, o dar kitur ir nukritusios. Stogas laikosi tik ant dviejų likusių kolonų, kurių būta keturios… Beleidžiant ilgas dienas toje vietoje, nejučiomis užsigalvojom apie praeitį. Nefilosofavom, nepeikėm, neverkšlenom. Ką šiandien mums reiškia praeitis ir tokios vietos, kaip toji griūvanti sinagoga? Kasdien sulaukdavom turistų iš užsienio. Nemažą jų dalį sudarydavo žydų kilmės atvykėliai. Fotografuodavo apgailėtiną interjerą ir išsižioję tyrinėdavo vidų. Pabuvę 10-15 minučių išvykdavo į kitą lankytiną objektą. Buvo akivaizdu, jog tie griuvėsiai jiems reiškė tiek pat kiek ir visa jų kelionė – egzotika, įdomu, nematyta, bet tik tiek. Keliolika minučių, praleistų sinagogoje jiems išblėsdavo jau po valandos. Kadangi mes ten sėdėjom tikrai ilgiau, galėjom pasidėliot šiokią tokią perspektyvą. Tasai faktas, jog tame pastate buvo sušaudomi žmonės, iš pradžių sukėlė nuostabą ir susidomėjimą, bet ilgainiui virto supratimu, kas iš tiesų dėjosi tais laikais. Man paskutinės dienos buvo kupinos šalto baisaus suvokimo, jog toje vietoje, kurioje stoviu, kadaise kažkas gavo kulką į galvą. Iš tiesų, jausmas nelabai malonus… Bet nebuvo tikriausiai viskas taip blogai kaip gali pasirodyti. Buvo ir labai linksmų akimirkų. Po teisybei jų buvo daugiau nei blogų, o gal greičiau ne blogų, o tiktai nemalonių. Bet vienas blogas dalykas visgi buvo. Tai dėstytojų elgesys ir užgaidos. Kai tik trečiąją dieną (o viskas truko keturias dienas ir pusę) sužinai ką ir kaip turi daryti, galima nuo proto nušokt iš pykčio. Bet apskritai, tai patiko. Išmokau, jog šiuolaikinis kaimas prasigėręs (praktikos metu vienas kaimo gyventojas net mirė padauginęs), kad 90% kursiokų išgeria alaus daugiau nei aš vandens, kad užšalęs alus labai (labai!) šaltas, kad chaltūrina visi (net tie, kurie stengiasi nechaltūrinti), kad džiazas iš mobilaus telefono gražiai skamba griūvančioje sinagogoje, kad kaimo vaikai mielesni už miesto… Su ilgesiu jau laukiu kitų atostogų, nes jos bus ilgesnės, kadangi praktikos antrame kurse nenusimato. Apibendrinant pirmą kursą, galiu pasakyt, kad buvo gana sunku, bet užtat įdomu. Žiūrėsim kokie bus antri metai.  

Buvau pranykęs pusmetį ir skaitytojų spėju neliko. Bet nesiruošiu niekad visiškai apleisti rašymo čia. Kažkaip smagu sugrįžt.

Kosminiai batonai – apibrėžimas

Tikrai visai nieko

Per pastaruosius keturis mėnesius dar niekas manęs taip neatpalaidavo ir nevežė kaip senas geras išbandytas ir niekada neapviliantis visiškas nieko neveikimas. Keltis, kai jau verda pietūs, užmigti su tv programų anonsais ir baltu sniegu televizoriaus ekrane, dienų dienas daryti ką tik nori – tai yra absoliučiai nieko naudingo! Štai kas man teikia džiaugsmą po pirmojo semestro ir kas šiek tiek ima neraminti, nes sesija lyg ir jau prasidėjusi. Bet laiko dar yra. Darbas ne vilkas – į mišką nepa… O, tiesa. Su Kalėdomis, Naujaisiais Metais, su pirmuoju egzaminu! Laikas toks spartuolis. Jis sutirpsta kaip sniegas, kai darbų iki kaklo. Čia prieš savaitę kokią man buvo užplaukęs gailestis 2007-iesiems metams. Juk jų jau nebeliko. Jie tapo istorija ir niekas nenaudos jų esamajame laike. Tas pats su kiekviena diena. Jos data unikali. Bumbtels 2009-ieji ir 2008-ųjų taip pat neliks. Baba! Dar viena data tapo neįgali. Kokia netektis… 2007-ieji buvo visai nieko metai. Ne taip kaip 2006-ieji. O ką jau kalbėt apie 2005-uosius ar 2004-uosius… Apskritai, tai gyvenimas eina tik geryn ir geryn. Super. Bet čia tik mano nuomonė, kuri yra labai kukli ir tau, eilini pilieti, nieko neturėtų reikšti. Visai galimas daiktas, jog praeiti metai tau buvo tiesiog $ūdini. Būna. 2007-uosius prisiminsiu kaip metus, kurie buvo permainingi. Sutikau nuostabią merginą, laikiau egzaminus, baigiau mokyklą, laikiau stojamuosius, įstojau, pirkau naują kompą, studijavau, pradėjau klausytis Jimi Hendrix’o. Visai nieko metai. Tikrai visai nieko.

Po paskaitų

Kiek galima mokintis? Na, taip, visą gyvenimą. Bet jei atvirai, kartais galima ir keletą savaičių liaudiškai tariant “dėt” ant visko ir paskui žiūrėt kas darysis. Bet nesinori taip… Gal po sesijos? Pasiimt mėnesį atostogų ir po paskaitų netūnot įnikus į dalykus, kurių nesupranti ir nežinia kuriam galui bandai suprast. Juk projekuojant namą man nereikės išvedinėt kurios nors jo sienos lygties, kad sužinočiau atstumą nuo grindų iki lubų. O gal reikės? Jei kas žino, pasakykit man. Aš pasimetęs. O kur dar mano (ne)mylimiausias  dėstytojas, kurį eskizavau paskaitos metu ir tyrinėjau jo neatletiško sudėjimo ypatumus. Mano pieštukas vos laikėsi nesusivėmęs. Aš ir. Norėjau miego ir namo kitame mieste.

Šiandien nusipirkau neskanių saldainių “Big Ben”. Nepirkit, įspėju.

Dingstu. Bet grįšiu.

Ilgokai nerašiau, nes nebėra tam laiko. Žinau, žinau… Kai nori, tai ir laiko atsiranda Tačiau yra kaip yra. Bėdos su internetu, studijos, savaitgalinės kelionės į gimtinę… Tai tikrai ne atsisveikinimas visiems laikams. Tai atsisveikinimas tik tam tikram laiko tarpui. Iki pasimatymo!

Pasiguodimas #2

Pastarosiomis dienomis išgyvenu ne pačius geriausius laikus, nes, kaip ir kiekvieną vasarą, virš manęs butą renovuoja kaimynai. Jau keleri metai iš eilės nebestebina šis faktas, nebeklausiu savęs, kodėl kažkam gali to reikėti ir, svarbiausia, kaip kažkas gali sau tai leisti? Buto remontas nepigus dalykas, ypač kai užsimoji pakeist visą interjerą nuo grindų iki pat lubų. Taip pat tai tikras galvos skausmas aplinkinių butų savininkams, o labiausiai man, nes remontuojamas kambarys yra virš manojo, o šiuo metu, atrodo, keičiama kaip tik grindų danga. Galvą plėšantis gražto ūžimas nuo pat ankstaus ryto iki pat vėlaus vakaro tikrai nėra tas garsas, kuris padeda atsipalaiduoti ir pasidžiaugti paskutinėmis vasaros atostogų dienomis. Ech… O ką darysi? Aš ir gal kada nors galėsiu sau leist kasmet darytis remontus. Nežinau, kodėl man to galėtų reikėti, bet negi kas to savęs klausia, kai turi šlamančių per akis? Ne. Tada gyveni kaip nori ir už kiek nori ir nusispjaut ant nepatenkintų kaimynų ir viso pasaulio…

Nacionaliniai darbo ypatumai

Šiandien yra šeštadienis. Vakar buvo penktadienis, o rytoj bus sekmadienis. O poryt bus pirmadienis, kada galbūt (pastebėjau, kad imu vis dažniau ir dažniau vartoti šį žodį) kas nors ims ir sutvarkys tą gigantišką duobę po mano langu!

Ji atsirado vakar, kai buvo penktadienis, ryte. Atvažiavo dėdės su daugybe technikos, patriukšmavo iki pietų, papietavo ir išsineždino dar apie 15:00. Jiems nusispjaut, kad duobę išrausė būtent prieš savaitgalį, kai daugiabučių automobilių stovėjimo aikštelės būna prigrūstos transporto. Koks išminčius darbus pradeda penktadienį? Jei išrausei duobę – būk žmogus ir užkask ją. Ir dirbk greitai, bl3t! Kažkoks absurdas.

Panaši situacija buvo kai važiavau laikyti stojamųjų į Kauną. Buvo remontuojamas (chem…) viadukas. Trys vyrai: du miega sunkvežimyje, vienas ant kastuvo pasirėmęs stovi ir kasosi tarpukojį. Jiems nusispjaut, jog į abi puses nuo užtvaros keliu driekiasi mažiausiai puskilometrio ilgio automobilių eilės. Ech… Pietų pertauka gi – šventa.

Labas rytas

Labas rytas. Prisipažįstu – aptingau. Ne tik kad nepuoselėju savo blog’o, dar ir nesigailiu dėl to. Na, gal šiek tiek. Tik tiek, kad prisiversčiau parašyti šį post’ą. Pastarosiomis dienomis iš esmės veikiu tik tris dalykus: skaitau, groju ir be tikslo naršau internete. Dar kartais išlendu iš savo urvo laukan, bet dažniausiai tik vakarais. Tuoj imsiu ir visai suvampyrėsiu. Vakar eidamas namo “susimušiau” su vienu tokiu, kaip čia geriau išsireikšt, em… šustręku. Pagrindinė tokių personų bėda, mano nuomone, yra smegenų neturėjimas. Todėl tie du smūgiai į jo šustrą snukį, jam tikriausiai proto neįkrėtė… Dabar priešais mane ant stalo sau lėtai ir kvapniai rusena cinamono kvapo smilkalai. Dar niekad nieko nesmilkiau, visai nieko. Labai ramina. ;) Už lango lyja, tad šiandien tikriausiai dar ką nors parašysiu. Bet visiškai nepažadu. O, ir dar šiandien mano gimtadienis. 19-lika. Paskutniai “-iolika”. Visai neliūdna… Na, truputį…

Klausau Queens of the Stone Age - Misfit Love

Įstojau!

Taip taip taip! Nuo šiandien aš oficialiai ir drąsiai galiu visiem girtis – studuojuosiu architektūrą. Štai koks laiškas atėjo.

Pranešame, kad Jūs esate kviečiamas(-a) studijuoti:
Studijų programa: architektūra
Fakultetas: Statybos ir architektūros fakultetas
Aukštoji mokykla: KTU
Priimtas su finansavimo pobūdžiu: DVF
Pageidavimo numeris: 1
Priėmimo numeris: 20
Konkursinis balas: 17.03

Dokumentai priimami nuo 2007-07-27 iki 2007-08-01, 17 val. toje aukštojoje mokykloje, į kurią esate kviečiamas studijuoti.

Linkime sėkmingai studijuoti.
———————————
Priėmimo komisija
el. paštas info@lamabpo.lt

Kas gali būti geriau?