taskurnubėgo

Taip, aš vis dar gyvas. Kelias pastarasias dienas nerašiau nieko naujo, nes dirbu prie naujos idėjos - vien architektūrai skirto blog’o. Išliksiu tylus dar keletą dienų.

Vakar apturėjau galimybę sudalyvauti šiokiame tokiame renginyje, skirtam velniai žino kam. Pastarasis posakis nelabai čia tinka, nes ruošiuosi kalbėt apie dalykus, kurie didesnei visuomenės daliai yra šventi, tačiau sakinio neperrašysiu. Tegu būna taip kaip yra. Ką jau čia prigražysi. Buvo tokios lyg ir mišios, lyg ir diskusija, lyg ir bendra veikla bei, žinoma, koncertas, kurio antižvaigždė buvau aš ir mano didelis storas būgnas, kurį aš vadinau “Būgnu”. Bet apie viską nuo pradžių.

Nesiruošiau niekur dalyvaut ir dėjausi pašaliniu, žioplinėjančiu ir palaikančiu bendrą dvasią repeticijų metu. Per pertraukėles paimdavau gitarą į rankas ar paspaudydavau pianino klavišus, kuris, užmynus reikiamą pedalą, vaizduodavosi esąs klavesinas. O paskutinės repeticijos pabaigoje (jų buvo 3 ar 4) man pastatė tongą (tą patį būgną, jei kam neaišku). Ir liepė grot. Tą ir bandžiau daryt…

Sekančią dieną mus nuvežė kažkur už miesto, į pievas, kur prie upės stovėjo nedidelė bažnyčia ir didelė minia paauglių, ištroškusių Dievo palaimos. Žinojom, jog vakarą praleisim tarp šventai nusiteikusiųjų, tačiau vistiek nežinojom ko tikėtis. Ten buvo gal 10 didelių palapinių, kuriose jie tikriausiai kuris laikas jau gyveno, taip pat altorius ištrauktas į dienos šviesą bei daug daug geros nuotaikos. Išsipakavom, susinešiojom, kas norėjo prasigrojo - leido ir man - ir tada buvom gražiai paprašyti užsičiaupt, nes vyko paslaptingas ritualas. Jo metu visi susėdo priešais tą patį altorių ir kalbėjosi apie keistus dalykus: meilę, supratingumą, tikėjimą, dvasios stiprumą ir t.t. ir pan. Trumpai - apie tai, ko mokė per tikybos pamokas. Skirtumas tik tas, jog šį kartą nebuvo mokytojos, kuri puldavo į isteriją, kai kas nors nusikosėdavo. Tiesa, vėliau gavom bart, bet buvo už ką. Aš ir barčiausi, jei man lieptų (cituoju) “graužt šūdą”. Bet toks pasiūlymas juk veltui nedalinamas. Na ir kas, kad ji buvo vienuolė. Vienuolystė neatleidžia nuo paprasčiausio mandagaus elgesio. Tada buvo prisistatymas, kurio metu kelios jaunimo grupuotės, pasisakančios prieš seksą, narkotikus, kramtomą gumą ir ryškių spalvų rūbus, suvaidino, pagrojo ir sukėlė juoką. Jei šį tekstą skaito jauna mergina neilgais plaukais ir su raudona gitara, norėčiau jai pasakyti pastabą - prieš grojant gitara, reikia ją suderinti. Panaršyk Wikipedijoj, pasiklausinėk draugų. Jie žinos apie ką aš kalbu. Kai baigėsi cirkas, pradėjom savajį. Galiu peikt tik save: nu, nemoku aš tuo būgnu grot, tiesiog nemoku… Pripažįstu. Bet kita vertus, niekas to beveik ir nepastebėjo, nes gitarų gaudesys nustelbė mano nemokšiškumą. Pradėjom grot apie 22:30. O atvažiavę buvom jau prieš 18:00. Nervingi, sukandžioti uodų ir sužvarbę nuo vakaro vėsos, atlikom ką reikėjo ir pradėjom skirstytis. Dar gavom arbatos ir bandelių…

Namie parsiradau apie 01:00.

Pabaigai pasvarstymas apie tai, ką mačiau ir girdėjau. Žinau, kad esu dar jaunas ir mažai patirties įgijęs, bet kam po galais yra reikalingos sektos? Didžioji dalis vakar matytų žmonių akivaizdžiai simuliavo. Viskas priminė eilinį “pasitūsinimą”, tik alaus butelių ant žemės nesimėtė. Bet juk galima ir slapta gurkštelt, ar ne? Ir dar ta vienuolė su savo netikru ir dideliu, tarsi anime personažo - aceit doru - žvilgsniu. Ji apšaukė kelis žmones girtuokliavimu vien todėl, kad šie sukaitę nuo lakstymo ir saulės šilumos buvo rausvais veidais. Tiek daug nepasitikėjimo, dirbtinumo ir veidmainiavimo ten, kur šlovinamamas dorumas, tikėjimas ir meilė kitam…

Vakar važiavau į Kauną registruoti atestato. Viskas praėjo gana sklandžiai, eilės nebuvo labai didelės, o KTU geltonieji asistentai visai paslaugūs (ypač panelės; vaikinai kažko apsiblausę). Užšnekino matematikos dėstytojas, sėdėjęs pačiame registratūros stalo gale. Išsiguodė, jog studentai “dėję” ant mokslų, paskaitų nelanko, nesistengia, praktikuoja “praslydimo” taktiką dar naudotą besimokant mokykloje. Vaizdavau susirūpinusį ir pritariamai lingavau galvą. “Baisu baisu… O ką padarysi… Toks jau tas jaunimas dabar… Tokie laikai… Baisu baisu…” Labai nudžiugau, kai pasakė, jog architektūrą studijuojantiems matematikos reikia mokintis labai nedaug. Neslėpsiu, jog esu alergiškas lygtims ir trigonometrijai. Man jos sukelia didelį žiovulį ir mieguistumą. Nors gal nederėtų savęs taip nuvertinti. Atrodydavo, jog viską suprantu ir gerai darau. Tik atsakymai būdavo klaidingi… Kaip būtų gerai, jei įstočiau architektūron…

Dieve… Jeigu Tu iš tiesų esi, padaryk taip, kad įstočiau į architektūrą. Jeigu išpildysi šį norą, prižadu kasdien susitvarkyti savo kambarį, neužkrauti desktop’o nereikalingomis ikonomis, uoliai sportuoti iki tol kol pajėgsiu ir taupyti popierių, kad išsaugočiau atogražų miškus nuo kirtimo. Amen.

Išgirdo? O jei naudočiau didesnį šriftą? Žinau, niekas nepasikeistų… Dievo negalima nieko prašyti, nes jis viską jau ir taip tau yra suplanavęs. Tai, žinoma, jokia priežastis plaukt pasroviui. Tik negyvos žuvys taip daro. Aš dar pasitaškysiu!

Vienas iš dažniausiai mano lankomų blogų (o tokių tėra vos keletas, deja) yra Pick the Brain, kuriame gali rast visokios įdomios informacijos apie produktyvumą, našumą, savęs tobulinimą, laisvalaikio planavimą ir panašius dalykėlius. Trumpai - viską, kas siejasi su įvairių gyvenimo sričių optimizavimu bei valdymu. Man tai gana aktualu, nes (tai anokia paslaptis) pats esu gan išsiblaškęs ir dirglus. Jau senokai pastebėjau, jog kai kurie dalykai man ne tik trukdo mąstyt, bet ir veikia mano nuotaiką. Pavardinkim.

Pirmąją vietą skirti norėčiau netvarkai (nes dabar ji pas mane labai akivaizdi). Netvarka lemia labai daug, nes: pirmiausia sulėtina darbo tempą (netvarkoje sunku rasti tai, ko ieškai); antra ji blaško dėmesį ir nuolat kliudo ramiai minčių tėkmei (begalvojant žvilgsnis ima klydinėti nuo vieno netvarkingai numesto daikto prie kito; nepajunti kaip imi maigyti rastą rašiklį ar kramsnoti pieštuką; galiausiai susivoki, jog spoksai tuščiu žvilgsniu į vieną tašką, o galvoje švilpia vėjai).

Tada seka muzikos klausymas. Kuo ji vargšė nusikalto? Jei kyla toks klausimas, esi vienas/a iš tų, kurie/ios teigia, jog tinkamai parinktas muzikos stilius netgi padeda susikaupti ir nuveikti visus darbus. Ir tai tiesa, jei tie darbai nereikalauja įtempto protinio aktyvumo. Plaudamas indus ar tepdamasis sumuštinį aš taip pat galiu klausytis triukšmingo roko, o prigulęs atsipūsti nedvejodamas klausausi tik ambient garsų. Bet tik ne dirbant. Kai smegenys jau ir taip apkrautos, papildomos užduotys (o muzikos klausymas ir yra užduotis smegenims) tik sulėtins pagrindinį atliekamą darbą. Pastebėjau, jog net rami muzika trukdo aiškiai ir tvarkingai dėstyti mintis rašant blog’ą (ką tik užčiaupiau Winamp‘ą).

Televizorius trukdo panašiai kaip muzika. Jis blogesnis tik tuo, jog atitraukia dar ir žvilgsnį. Taip sugaištama dar daugiau laiko. Bedirbdamas prie įjungto televizoriaus imi užmišti ką galvojai prieš akimirką, o susigražinti prarastą mintį trukdo be perstojo klykiančios reklamos ir mirksintis visomis spalvomis ekranas.

Toliau seka prastas apšvietimas. Jau kelios savaitės kaip mano stalinė lempa nenaudojama, nes neprisiruošiu nupirkti jai naujos lemputės. Žinau žinau… Po šio įrašo iš karto lekiu jos pirkt – nebūtina man to aiškinti. Akivaizdu, jog prastas apšvietimas kenkia regėjimui, bet tai ne viskas. Darbas prieblandoje vargina ir mąstymą. Tik tokioje aplinkoje, kurioje aiškiai matai ką veiki, gali ir aiškiai galvoti.

Paskutinis, bet taip pat labai svarbus, o daugumai aktualiausias dalykas, yra valgymas prie kompiuterio. Nežinau kaip jūs, bet aš jau pasimokiau. Nėra nieko nuobodesnio ir šlykštesnio už klaviatūros valymą, kada išlupus visus klavišus, randi prieš pusę metų čionai įkritusią raziną ar jautienos kepsnio gabaliuką. Sakyk NE valgymui prie kompiuterio! Tai ne tik nehigieniška, bet ir pavojinga sveikatai, nes benaršant internete, stebuklingai dingsta sotumo jausmas (pats patyriau) ir padidėja grėsmė prisiauginti papildomus kilogramus. O jų visi taip bijo ir nenori…

Tai tiek pasamprotavimų apie tai, kas man trukdo susikaupti. Gal dar reikėtų paminėti ir blog‘ą… Dažnai apima panika, jog mano rašliavos niekam neįdomios ir juokingos. Tada metu visus darbus ir lekiu ieškot sensacijų internete, kurios galėtų dominti skaitytojus. Tik kažką parašęs nusiraminu… Ar aš rimtai sergu?

Vakar man prasidėjo vasaros atostogos! Skamba keistai, bet taip jau yra, ir tai visai ne koks nevykęs pokštas ar pavėluotas įrašas. Tiesiog vakar laikiau paskutinius stojamuosius ir dabar jaučiuosi kaip niekada laisvas ir ramus, nes nuo manęs niekas nebepriklauso, padariau viską, kas buvo mano jėgose. Jei neįstosiu – ką gi… Gyvenimas juk dar net neįpusėjęs, o į Seimą patekt nereikia aukštojo. Tik mokėk laižyt kitiems sėdynes ir tūkstantinė pensija jau tavo kišenėje. Išlaidos dantų pastai atsipirks. Kas moka greitai suktis, tam viskas įmanoma… Ruošiuosi kelių savaičių bėgyje parašyti atmintinę tiems, kurie siekia studijuot architektūrą, t.y. ką reikėtų žinoti, prieš stojant ir kaip įstot. Aš viso to nežinojau ir buvo tikrai sunku. Dar dabar nesu tikras ar įstosiu, tačiau jau žinau, ką daryčiau kitaip. Taip ir norisi padidint konkurenciją tarp stojančiųjų, suteikti šansą ne tik dailės mokyklų auklėtiniams ar 100-tukais baigusiems. Jei jau prakalbom apie planus – planuoju įsigyt iMac kompiuterį. Nežinau nei kada tai bus (greičiausiai rudenį) nei kokios įstrižainės jį rinksiuosi, tačiau žinau viena – bus labai brangu. Taip pat žinau, kad jei nepradėsiu dirbti, gali tekt iMac pamiršt iki Kalėdų, nes su pinigais, kaip visada, vienos problemos. Jų vis per mažai ir per mažai…

Su pagarba ir užuojauta. Kad auksinės mintys nenugarmėtų užmarštin. X.

X: mačiau šustrų gyvūnų – Ryklių
X: tu matei
X: ?

X: būsiu šiandien protingas, nestumsiu nesąmonių, išvis nesąmonių nešnekėsiu pažadu
X: būsiu rimtas ir santūrus
…
X: prižadu garbės žodis

X: Pist da best men - mano šūkis gyvenimo

X: nieko neveiki?
B: ne
X: aš tai veikiau
X: buvau gimtadienyje
X:
X: šeštadienį
X: o tu ką veikei vakar?
X: atr.
B: nieko
X: Tai prastai, aš tai turiu ką veikti, savaitgaliais aš kartais būnu muzikos siela
X: tai va, savaitgaliais aš net ir padainuoju, ką tu į tai?
B: nieko

X: reikia tik uždainuoti ir balsas atsiranda gražus

X: tai ką šiandien veikei?
B: koks skirtumas
X: aišku
B: atėjai tik šito debiliško klausimo paklaust?
X: išlieki kaip visada paslaptingas

X: tuoj parskris gandrai, ar lauki jų?
B: labai
X: aš irgi
X: bet labiausiai tai pempių

…
X: aš matęs kaime prie balos iš arti
X:
X: pasijaučiau pamatęs tuos paukščius lyg koks gamtininkas
X: kolekcionuojantis jų iškamšas
X:
X: geras ane?
X: gerai
X: užteks tų gamtininkų dienoraščių , einu aš valgyti iki
X: davai
X:
X: iki

X: aš šneku rimtai, visada
X: o ne nesąmones

X: aš mėgstu labai skaityti knygas , man jos suteikia džiaugsmo, įdomumo , ir pasitikėjimo savimi

X: nežinau
X: greičiausiai , tikiu tuo kuris geriau žino, bet nežinau kuris geriau žino
X: o rimtai tai kas ten žino geriau negu Ponas Dievas aukštybėse

X: turi mėgti mano komiškus klausimus, jie yra jėga

X: labas
B: labas labas
X: ką tu?
B: nieko…
X: aš tai kaip visada
X: laužau standartus

X: aš tiesiog esu savimi ir tiek
B: žinau
X: koks esu man ir tai gerai
X: tai va
X: tokia tat teisybė

X: kaip sekasi?
B: po senovei
X: tai kur tu dar esi?
B: pas tave už durų
B: pažiūrėk
X: kad nieko nėra
X: už tų durų!
B: o tu rimtai buvai nuėjęs pažiūrėt?
X: buvau
X: o iš tikro kur tu esi?

Dar anksi tai sakyti, bet vis tiek užbėgsiu antradieniui, trečiadieniui ir ketvirtadieniui už akių ir pasakysiu: praeitas ketvirtadienis, penktadienis ir šiandiena buvo (ir yra) vienos iš labiausiai suknistų dienų jei ne šiais metais, tai bent šią vasarą. Užtikrintai. Tris dienas iš eilės bent po dvi valandas praleidau autobuse, važiuojančiame iš Kauno į Vilnių ir atgal. Plius 6 valandos įtempto mąstymo penktadienį ir trys šiandien. Plius kėlimasis pusę penkių ryto. Plius rūkantis autobuso vairuotojas. Plius nepatogūs tualetai. Plius… Hrrr… Stojamieji. Nusispjaut ar įstosiu. Dabar rūpi tik gerai išsimiegot ir nieko nespanuot. ZzzZz…

Vakar valgiau pyragą ir Čipas skaičiavo kiekvieną mano kąsnį.

Šiandien pirkau pieštukų, popieriaus braižybai, trintuką ir devynis saldainius. Saldainiai kai ką labai sudomino.

O grįžęs namo, supratau, jog pamiršau raktus. Beveik valandą sėdėjau šalia jo. Tylėjom.

Mano pusbrolis dantistas ir gyvena sau smagiai Didžiojoje Britanijoje. O dantistas, turėjęs man šiandien plombuoti skylę dantyje, gyvena Lietuvoje, todėl nesmagiai jautėsi ir pranešė, kad priimti manęs šiandien negalės. Bet ar jį galima kaltinti? Taigi, sutrumpinęs vizitą miesto centre valanda, iškart patraukiau ieškoti spaustuvės. Kiek laiko trunka atspausdinti 13 puslapių su nespalvotais paveiksliukais spaustuvėje? Vos kelias minutes. O kiek laiko trunka pasiruošimas spausdinimui? Dar trumpiau. Bet tik ne šiandien. Šiandien turėjo neveikti spausdintuvas, o suradus veikiantį, šis būtinai turėjo dešimt minučių ūžti, burgzti ir braškėti, tuo tarpu įkyriai mirksint užrašą displėjuje „warming up“. Praėjus pusvalandžiui, išėjau iš spaustuvės ir patraukiau namo. Pakeliui gavau įsitikinti koks nenuspėjamas ir apgaulingas yra gamtos elgesys. Pasirodo graži saulėta vasaros diena per keletą minučių gali pavirsti į niūriai pilką ir vėjuotą, o netrukus vėl džiuginti šiluma ir šviesa lietaus pavojaus įbaugintus miestiečius. Štai ką užfiksavo mano telefono akyloji akis.

Didesnės raiškos (1487 x 1021 px) nuotrauką galima rasti čia. O panašių dangaus anomalijų fotografijas išvysite štai va čia.

O moralas tame, kad visuomet reikia su savimi turėti kokią nors vaizdo fiksavimo priemonę. Net jei eini tik pas dantistą.

Vakar, begulėdamas ir nieko nereginčiom akim žiūrėdamas į temstantį dangų už stiklo, suknistai pasijaučiau. Ne, ne todėl, kad gavau matematikos egzamino mažiau nei tikėjausi. Ir ne todėl, kad iki taip trokštamo Mac mini man dar trūksta beveik trijų tūkstančių. Priežastis buvo visai kita. Supratau, jog išsiskyriau su mokykla. Ne per seniausiai rašiau, jog nesigailiu ir grįžt tenai nėra ko. Taip manau ir dabar, bet visgi pasidarė baisu. Prasidės naujas gyvenimo etapas, o kitiems viskas jau dabar apvirto aukšty kojomis – net septyni iš mūsų neišlaikė egzamino. Gal būtų išvengta tiek daug streso ir nervų, jei ne direktorius „išmintingai“ pasielgęs, pasakydamas rezultatus prieš pat fizikos egzaminą. Ir ką tu sau galvojai, dieduk?! Bet pamirškim tai, kas buvo praeityje. Nėra laiko galvot apie tai, kas buvo. Liko tik ¾ gyvenimo.

Gal todėl, kad esu naujame etape pakeičiau ir blog‘o stilių. Header‘yje panoraminė nuotrauka pievos, kurioje rytais ir vakarais savo reikaliukus atlieka daugiabučių gyventojų augintiniai ir kur seniau praleisdavau jei ne kiekvieną tai tikrai kas antrą vakarą beveizėdamas į žvaigždynus. Štai tas pats paveiksliukas tik neapkarpytas, jei kam bus įdomu. O čia dar kitas, kuriame mano ir kaimyniniai namai.

Ką šiandien veiksiu? Mokysiuos. Deja taip. Artėja stojamieji, kurių beveik nesitikiu išlaikyt. O gal kaip nors… O ką tu žinai, Dominykai. Gal tau pasiseks ir nereikės niekam apsiverst aukštyn kojomis.