taskurnubėgo

Automobilis su išnykstančiomis durelėmis. Deja, tik prototipas, kuris nepatiko gamintojui.

Nesu pasišventęs Nirvanos gerbėjas ir visos grupės bei jos jau seniai gyvųjų tarpe nesančio vokalisto mirties istorijos nežinau. Iki šiol mano žinios apsiribojo vien nuogirdomis ir kažkieno lepteltu sakiniu: “vargšą meilė privedė iki savižudybės”. Bet dabar šiek tiek visa Kurt’o mirties istorija tapo aiškesnė. O tiksliau žmogžudystės istorija.

Nemokamos knygos anglų kalba, o kas šauniausia, jog daug klasika tapusios fantastinės literatūros. Ačiū už nuorodą Mykolui.

Puslapis, padėsiantis geriau pažinti ir suprasti save. Kūno triukai.

Džonas Veslis savo tinklaraštyje rašo apie tai, kodėl klasikai priskiriamos literatūros skaitymas padeda vystytis žmogaus protui ir mąstysenai. Jis išskiria net dešimt pozityvių šalutinių efektų.

1. Turtingesnis žodynas

Beskaitant klasiką, susidursite su jau nebevartojamais žodžiais (anglų kaboje tai ypač dažna). Kam mokytis žodžius, kurių dauguma žmonių nenaudoja? Dėl savęs. Turtingesnis žodynas – tai tarsi įrankių dėžė su daugiau įrankių. Turtingas žodynas leidžia daug tiksliau asmeniui išreikšti save, savo mintis. Žinodami daugiau žodžių gebėsite bendrauti su kitais tiksliau ir sukursite intelektualaus žmogaus įspūdį kas svarbu darbe ir kitose gyvenimo situacijose.

2. Pagerėję rašymo įgūdžiai

Klasikos skaitymas – lengviausias būdas išmokti gerai rašyti. Beskaitydami, nesąmoningai absorbuojame gramatiką ir autoriaus stilių. Kodėl nepasimokius iš geriausių? Žymūs autoriai turi savybę užvaldyti skaitantįjį. Praėjus tam tikram laiko tarpui, pastebėjau, jog mano mintys atspindi rašytojo stilių. Ši įtaka taip pat jaučiasi ir mano rašymo stiliuje – sakiniai tapo aiškesni, ritmiški.

3. Pagerėję kalbėjimo įgūdžiai

Pagerėję rašymo įgūdžiai neišvengiamai teigiamai veiks ir kalbėjimo gabumus. Tapsite geresniu galvotoju. Bestudijuodami meistrų darbus, išmoksite aiškiai ir stilingai save išreikšti. Geriau įvaldę anglų kalbą (visa tai, žinoma, galioja visoms kalboms ) , gebėsite įtikinamiau kalbėti su kitais, jūsų mintys skambės įtikinamiau, galėsite mėgautis savo pranašumu prieš mažiau iškalbingus žmones.

4. Naujos idėjos

Argi ne ironiška, kad prieš amžius gyvenę rašytojai yra geriausi naujų idėjų šaltiniai? Vienos geriausių mano idėjų kilo beskaitant klasiką. Visa tai įgauna prasmę, kai įvertini tarp žmonių esančią konkurenciją. Visi tavo pažįstami skaito tuos pačius populiarius blog‘us ir bestselerius. Dėl šios priežasties idėjos kartojasi ir žmonių mąstymas tampa vienodas. Nenuostabu, jog šiais laikais sunku būti originaliam. Beiškodami klasikoje įkvėpimo galite padidinti savo kūrybingumą ir atrasti šviežių minčių.

5. Istorinė perspektyva

Galėčiau tai argumentuoti pats, bet kam vargintis, jei Einšteinas tai jau padarė?

Tas, kuris skaito tik laikraščius ir geriausių šiuolaikinių autorių knygas, man panašus į trumparegį, niekinantį akinius. Jis visiškai priklausomas nuo iš ankstinių nusistatymų ir savo laikmečio madų, nes neturi galimybės pamatyti nieko kito. Tai ką toks žmogus mąsto pats, tėra maža dalelė visos jo nuomonės, nes iš tiesų sprendžia ne jis, o kiti, kurių mintis ir patirtį tas žmogus perima.

Per visą amžių buvo gal tik keletas asmenybių, kurios galėjo pasigirti skaidriu protu, stiliumi ir skoniu. Jų darbai turi būti saugojami ir branginami, nes tai vienas iš brangiausių žmonijos palikimų.

Nėra nieko svarbesnio kaip įveikti modernų snobiškumą.

6. Mokymosi malonumas

Knygų skaitymas teikia džiaugsmą. Svarbiausia yra prasimušti pro pirminį žodyno barjerą. Iš tiesų tai daug lengviau nei manote. Netgi sunkiai skaitomi autoriai naudoja ribotą žodyną. Netrukus, kai perprasite retesnius žodžius ir apsiprasite su jais, pamatysite, jog klasikinės knygos yra tokios pat skaitomos kaip ir šiuolaikinės, be to daug labiau stimuliuojančios. Klasika išliko, nes turi savyje kažką tokio, kas skaitančiajam teikia malonumą. Nenuostabu, kad filmų kūrėjai kuria produkciją remdamiesi senų knygų siužetais – jie juk turi geriausią medžiagą.

7. Išprusimas

Jei norite pasižymėti ir išsiskirti pokalbyje, klasikos žinojimas yra būtinas dalykas. Tai yra knygos, kurios vis sugrįžta. Jos yra dalis žmonijos istorijos, kuri nedings per 10 metų kaip kiti 99% visos literatūros, dabar turinčios bestselerių statusą. Skaitydami klasiką išmokstate giliau vertinti idėjas. Be to, cituodami Aristotelį ar Volterą, galite lengvai leimėti svarbų ginčą prieš kitą pašnekovą.

8. Našesnis skaitymas

Neseniai baigiau skaityti Cormac McCarthy knygą „The Road“. Tai puiki knyga, laimėjusi Pulitzerio premiją. Po to skaičiau kelis pirmuosius „Lolitos“ skyrius. Buvau pritrenktas „Lolitos“ sudėtingumo. Iš tiesų, geros knygos, pasirodo ne dažnai. Jei skaitote tik šiuolaikinis rašytojus, jūs ieškote užterštame tvenkinyje. Kodėl nepaskyrus viso to laiko, kurį sugaištate beskaitydami netikusias knygas, geriausių kūrinių paieškai?

9. Savito stiliaus sukūrimas

Jei esate rašytojas/blog‘eris, klasikos ignoravimas būtų didžiausia jūsų klaida. Nesvarbu apie ką patys rašote, jūs turite susikurti savitą ir išskirtinį stilių. Geriausia mokytis iš geriausių. Skaičiau keletą straipsnių apie tai, kaip reikia tinkamai skaityti – jie visi buvo publikuoti interneto blog‘uose. Jaučiu, jog žmonės, skaitantys šį straipsnį, taip pat nemažai laiko praleidžia naršydami kituose tinklaraščiuose. Klasikos skaitymas suteiks jums pranašumą.

10. Nesenstančios idėjos

Mes esame linkę niekinti praeitį ir tikėti, jog technologija pakeitė viską. Tiesą sakant, būti gyvam šiandien reiškia tą patį kaip ir prieš tūkstantį metų. Klasika savyje talpina daug išminties ir patirties, kuri gali būti tiesiogiai pritaikoma ir jūsų gyvenime. Netikite manimi? Paskaitykite Beno Franklino Autobiografiją, ir pažiūrėsime ar nieko neišmoksite. Klasikos skaitymas vysto gilesnį žmogaus suvokimą, taip pat geresnį dabartinių problemų supratimą.

Pabaigai norėčiau trumpai užbėgti už akių kritikai. Šis straipsnis nėra nukreiptas prieš visa tai, kas yra modernu ir šiuolaikiška. Skaityti tik klasiką būtų taip pačiai kvaila kaip ir visai ją ignoruoti. Reikėtų išmokti suderinti praeities išmintį su ateities naujovėmis. Praeitis ir ateitis yra labai susijusios. Geriausios knygos dar tik bus parašytos.

Tai taip pat nėra snobiškumą skatinantis straipsnis. Klasikos skaitymas yra nebrangus užsiėmimas. Naudotos knygos gali būti randamos bibliotekose arba perkamos už kainą, kuri tesudaro penktadalį populiarios ir madingos literatūros kainos. Prašau, nustokite sieti klasikinę literatūrą su savo anglų kalbos literatūros profesoriumi.

Papildymas: nemažai žmonių manęs prašė parekomenduoti knygas. Deja, negaliu to daryti, nes visi mėgsta skirtingas knygas. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus atskirai. Tačiau skirtingų žanrų knygų apžvalgos gali būti randamos čionais: Penki Knygų Tipai, Kurie Skatina Mąstymą.

Originalas čia.

 – Sveiki atvykę į mūsų laivą, pone Piligrimai, - pasigirdo iš garsiakalbio. – Gal turite klausimų?
Bilis apsilaižė, pamąstė ir galų gale paklausė:
– Kodėl aš?
– Tai labai žemietiškas klausimas, pone Piligrimai. Kodėl jūs? Kodėl mes? Jeigu jau taip, tai kodėl apskritai viskas? O todėl, kad toks šis momentas. Ar yra tekę jums matyti gintare įklimpusių vabalėlių?
– Taip. – Bilis net turėjo savo kabinete prespapjė – šlifuoto gintaro gabalą su trimis įstrigusiomis dievo karvytėmis.
– Tai štai, pone Piligrimai: mes įklimpę šio momento gintare. Klausti kodėl? beprasmiška.

Beprasmiška istorija apie beprasmiškiausią ir baisiausią žmonijos išradimą – karą. Bet beprasmiška tik tuo atžvilgiu, jog ji iš tiesų nėra pagrindinis dalykas knygoje. Autorius žaidžia siužetu kaip jam patinka ir daro tai baugiai meistriškai. Baugiai, nes skaitydamas taip iš tiesų jaučiausi. Toji „nieko nepakeisi“ nuotaika ir pesimistiškai pašaipi atmosfera, persismelkusi į kiekvieną romano pastraipą, mane vertė suklusti. Darėsi neramu, nes knyga, kurią laikiau savo rankose buvo tikrai verta dėmesio. Bijojau, jog pražiopsosiu pagrindinę autoriaus mintį, o dabar kaip tik ir mąstau, kokia toji mintis. Ji tikrai turėtų būti geneali. Nepaprasta. Arba labai paprasta ir todėl nepaprastai geneali…

Siužetas labai gražiai supainiotas, tačiau labai nesunkiai atpinamas. Pagrindinis veikėjas – Bilis, kurį įsivaizdavau kaip vieną seniai matytą ir girdėtą klasioką iš pradinių klasių (aukštą, lėtą, nepiktą, buką; tokį, kuriam mama visuomet ruošė namų darbus), rengėsi būti optometristu, kai netikėtai atsidūrė Antrajame pasauliniame kare. Jei atvirai, sunku ir suvokti, ką jis ten veikė. Juolab, kad puse savo „kariavimo“ praleido slydinėdamas laiku iš vieno gyvenimo epizodo į kitą. Ir dar viena smulkmenėlė – jį nelaisvėje, o tiksliau zoologijos sode, laikė Tralfamadorijos planetos gyventojai. Jie taip pat išmokė Bilį, jog laikas yra kitoks, nei jis ir visa žmonija mano, manė ir manys. Jis nekintamas, nulemtas, vienalytis. Kaip koks „Nomedos“ šokoladukas, kurį gali valgyti po truputį arba visą susigrūsti sau burnon vienu sykiu. Tralfamadoriečiai galėjo rinktis, o žmonės ne, todėl pastarieji ir nemokėjo džiaugtis gyvenimu. Jie priversti valgyti saldainį lėtai ir vienodu tempu, negali atsikąsti nei daugiau, nei mažiau, skonis visada vienodas ir toks pat… Tuo tarpu Tralfamadoriečiai galėjo praryti jį visą iškart, tada išspjauti lauk, pusę nukąsti, o kitą pradėti valgyti nuo vidurio. Ir taip daugybę kartų…

Romanas antimilitaristinis. Taip parašyta jo anotacijoje. Ir tai tiesa. Knygoje viskas taip baisiai beprasmiška, kad smagu skaityti. Ir kartu viskas turi labai aiškią potekstę – karas yra karas, o žmogus yra žmogus. Nieko nepadarysi.

Jis mirė prieš dvylika dienų.

Svarbiausia, ką aš sužinojau Tralfamadorijoje, yra štai kas: kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje, todėl kvailystė lieti ašaras per laidotuves. Visoks laikas, tiek praeitis, tiek dabartis, tiek ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. Tralfamadorai sugeba vienu žvilgsniu aprėpti daugelį laiko momentų taip, kaip mes, pavyzdžiui, galime vienu metu apžvelgti Uolėtųjų kalnų grandinę. Jie mato, kokie nekintami visi tie momentai, ir gali sau stebėti bet kurį juos dominantį momentą. Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui kitą lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai.
Regėdami numirėlį, tralfamadorai paprasčiausiai mato, kad mirusysis šiuo konkrečiu momentu yra blogos formos, tačiau jis kuo puikiausiai jaučiąsis daugybėje kitų momentų. Ir kai aš dabar išgirstu, kad kas nors mirė, tik patraukau pečiais ir sakau taip, kaip tokiais atvejais sako tralfamadorai: „Nieko nepadarysi.“

Čia Laikas dar neprasidėjo. Šviesa ir gyvybė pertvarkys šią tuštumą, kai dauguma dabar šviečiančių saulių bus seniai užgęsusios.

Šiek tiek daugiau nei prieš savaitę perskaičiau garsiąją fantastikos klasiką Arthur C. Clarke “2001 metų kosminę odiseją” ir kilo noras kažką apie tai parašyti. Turint galvoje, kad negaliu prisiverst mokintis, o tik įstengiu sėdėt ir spoksot į vieną tašką ir nesėkmingai gaudyt slidžias minčiu nuotrupas, kažkoks protinis darbas bus tik į nauda (štai kas nutinka, kai beveik dvi savaites praleidi namuose ir nekiši nosies laukan).
Taigi.
Pirkau knygą Vilniui, už gana padorią 16,90Lt kainą, prieš tai nusiziurėjęs ją “Tyto Alba” leidyklos sveitainėje ir vos atsispyręs pagundai užsisakyti ją internetu. Nedelsęs ėmiau ją skaityti. Gardu Nepaslaptis, kad buvo patingėta iš naujo verst knygą iš anglų į lietuvių kalbą, o pasinaudota senu, dar tarybiniu tekstu. Komentatorių nusiskundimai leidyklos svetainėje (dabar apsilankius, paaiskėjo, kad jie ištrinti) man pasirodė kvaili - koks skirtumas, kada knyga išversta? Jos vertė nenukenčia. Tikėtis kažko naujo senoje knygoje (JAV išleista berods 1968 m.) juokinga. Beje, aš nepajutau jokio seno vertimo trūkumų. Arba tiesiog priešankstinis nusistatymas įtakojo mano dėmesį skaitant knygą

Turinio neaptarinėsiu. Tačiau, tie, kurie matė filmą, atras daug naujų įdomiu smulkmenų ar netgi ne smulkmenų bei faktų. Iš esmės Kubrick’o ekranizacija nuo knygos nesiskiria. Bet. Juk įdomu, kas nutiko Deividui Boumenui po kelionės pro žvaigždžių vartus? Manau, kiekvieno mokslinės fantastikos mėgėjo pareiga yra buti mačiusiam tiek filmą, tiek skaičiusiam romaną. Juolab, kad po filmo knyga skaitosi daug lengviau ir įdomiau, nes nereik per daug sukti galvos besistengiat suvokti kaip turetų atrodyti septinto-aštunto dešimtmečio ateities vizija.
Pabaigai.
Dabar svajoju į rankas paimt tris “Odisėjos” tęsinius: “2010: Odyssey Two” (1982 m.), “2061: Odyssey Three” (1987 m.) ir “3001: The Final Odyssey” (1997 m.) Galbūt kada ir nušvis tokia laimė.. O šiai akimirkai užteks ir Japeto nuotraukų JPL fotografijų galerijoje.

Skaityta.lt apžvalga.