Nesileisk melžiamas Styvo Džobso

Jaučiuosi, kaip čia vaizdingiau išsireikšt, numelžtas. Nes, mane numelžė Styvas Džobsas. Numelžė beveik 4,5 tūkst, litų, už tai, kad norėjau naudotis Mac OS X operacine sistema. Bet skūstis negražu, žinojau, kad tai darau ir žinojau, kad to noriu. Tik gaila, kad galėjau gerokai sutaupyt. Pasirodo, Intelinis Mac OS’as gali puikiai suktis ir ne ant firminės Apple įrangos. Tereikia šiek tiek pasiknaisioti internete, susirankioti dalis ir štai tau savadarbis Mac Pro (tiesa, ne dabartinis, o ankstesnis modelis). Taigi, Hackintosh’ui pasigaminti mums reikės:

1. Motininės plokštės: Asus P5W DH Deluxe.

2. Procesoriaus: Intel Core™2 Quad Q6600 LGA775 (Retail Package).

3. Darbinės atminties: 4GB DDR2 5300 @ 667 Mhz.

4. Vaizdo plokštės: eVGA eGeForce 8600GTS w/256 Megs RAM.

5. Kietojo disko: Seagate 320GB SATA II. 7200RPM. 16MB buffer.

6. DVD optinio įrenginio: Creative 8x (ancient, from old computer. Model DVD8401E. May 2000!)

7. Korpuso visiems ingridientams sudėti: Ultra Wizard ATX Mini-Tower w/350watt Power Supply.

Kaip dėl kainų? O gi va kaip (skliausteliuose nuderėta kaina):

Motininė plokštė: $180 ($140)
Procesorius: $280 ($238)
Darbinė atmintis: $100 ($54)
Vaizdo plokštė: $160 ($62.50)
Kietasis diskas: $90 ($71)
Optinis įrenginys: $40 ($5)
Dėklas: $85 ($30)
————————-
Išviso: $935 ($600!)

Kiek ten kainavo Mac Pro? Senasis modelis, kurį vis dar pardavinėja i-Deal Lietuvoje, kainoja 9139 Lt. Atsižvelgus, jog paminėta įranga lietuvoje taip pat kainuos brangiau, vistiek sutaupome daug pinigų. Išlieka rizika, jog savadarbis Mac’as neveiks taip kaip turėtų po OS atnaujinimo, bet argi truputis rizikos nesuteikia adrenalino? Turėčiau tuos atliekamus $600 nedvejodamas pabandyčiau susidėt Hackintosh’ą. Nepatinka man tas Styvas Džobsas. Jis iš manęs išviliojo daug pinigų, o kaltint galiu tik save. Už tai, kad mėgstu gražius daiktus.

World of NASAcraft?

Nasa ketina kurti savo MMORPG žaidimą, ketindama užverbuoti jaunus į žaidimą įnikusius pramuštgalvius ir taip juos paversti potencialiais savo darbuotojais ateityje. Skelbiama, jog žaidimas turėtų lavinti žaidėjų žinias ir įgūdžius, kurie reikalingi dirbant tiek erdvėlaivių paleidimo aikštelėje, tiek atvirame kosmose. Skamba įdomiai ar ne?

Kosmosas

Truputį laisvo laiko atsirado. Lyg ir tinginys apėmė, smegenys lėtai dirba, vangiai reaguoja į sažinės priekaištus, kad egzas jau už mažiau nei savaitės… Ta proga ėmiau piešt. Ir ne šiaip sau piešt, o kosmosą piešt. Ir, žinot ką, jaučiuosi lyg pats tokiame bučiau. Mažas ir su menkomis deguonies atsargomis. Toks apsnūdęs ir lengvutis…

Čia kažkokia planeta. Mano privati. Norit pirkt?

Norai

2008-ieji bus naujų technologijų metai. Apmažės laidų, padidės tv ekranai ir išlaidos, jei sumanysite įsigyti tai, kas šiemet buvo eksponuojama Consumer Electronics Show 2008. Todėl teiginys, kad kažkas pasikeis ir mes tai pajusime yra iš piršto laužtas. Gal naftos šeichai ir galės mėgautis per visą sieną nusidriekiančia video transliacija, bet aš ir toliau tegalėsiu žiūrėti savo mažytį kineskopinį Philips pirktą kone prieš dešimtmetį bei lauksiu kol kas man parašys sms į jokius ekrano prisilietimus nereaguojantį SE K510. Varvinti seiles ir svajoti apie naujausius žaisliukus yra gana nesveikas įprotis. Taip dar ir nepilnavertiškumo konpleksas atsiras. Jie juk tiek daug visko turi… O mes? Mes galima sakyti nieko neturime! Galima norėti super didelio extra plono LCD teliko per visą sieną, puikios vaizdo kokybės OLED monitoriaus prie kompiuterio, belekaip talpaus flash’o, Optimus klaviatūros ir viso kito gėrio, tačiau norai liks tik norais. Ar gali būti didesnė neteisybė už šią?

Tikrai visai nieko

Per pastaruosius keturis mėnesius dar niekas manęs taip neatpalaidavo ir nevežė kaip senas geras išbandytas ir niekada neapviliantis visiškas nieko neveikimas. Keltis, kai jau verda pietūs, užmigti su tv programų anonsais ir baltu sniegu televizoriaus ekrane, dienų dienas daryti ką tik nori – tai yra absoliučiai nieko naudingo! Štai kas man teikia džiaugsmą po pirmojo semestro ir kas šiek tiek ima neraminti, nes sesija lyg ir jau prasidėjusi. Bet laiko dar yra. Darbas ne vilkas – į mišką nepa… O, tiesa. Su Kalėdomis, Naujaisiais Metais, su pirmuoju egzaminu! Laikas toks spartuolis. Jis sutirpsta kaip sniegas, kai darbų iki kaklo. Čia prieš savaitę kokią man buvo užplaukęs gailestis 2007-iesiems metams. Juk jų jau nebeliko. Jie tapo istorija ir niekas nenaudos jų esamajame laike. Tas pats su kiekviena diena. Jos data unikali. Bumbtels 2009-ieji ir 2008-ųjų taip pat neliks. Baba! Dar viena data tapo neįgali. Kokia netektis… 2007-ieji buvo visai nieko metai. Ne taip kaip 2006-ieji. O ką jau kalbėt apie 2005-uosius ar 2004-uosius… Apskritai, tai gyvenimas eina tik geryn ir geryn. Super. Bet čia tik mano nuomonė, kuri yra labai kukli ir tau, eilini pilieti, nieko neturėtų reikšti. Visai galimas daiktas, jog praeiti metai tau buvo tiesiog $ūdini. Būna. 2007-uosius prisiminsiu kaip metus, kurie buvo permainingi. Sutikau nuostabią merginą, laikiau egzaminus, baigiau mokyklą, laikiau stojamuosius, įstojau, pirkau naują kompą, studijavau, pradėjau klausytis Jimi Hendrix’o. Visai nieko metai. Tikrai visai nieko.

Dienos vaizdas #6

Beveik permatomas drugelis. Pasiilgau vasaros…

Po paskaitų

Kiek galima mokintis? Na, taip, visą gyvenimą. Bet jei atvirai, kartais galima ir keletą savaičių liaudiškai tariant “dėt” ant visko ir paskui žiūrėt kas darysis. Bet nesinori taip… Gal po sesijos? Pasiimt mėnesį atostogų ir po paskaitų netūnot įnikus į dalykus, kurių nesupranti ir nežinia kuriam galui bandai suprast. Juk projekuojant namą man nereikės išvedinėt kurios nors jo sienos lygties, kad sužinočiau atstumą nuo grindų iki lubų. O gal reikės? Jei kas žino, pasakykit man. Aš pasimetęs. O kur dar mano (ne)mylimiausias  dėstytojas, kurį eskizavau paskaitos metu ir tyrinėjau jo neatletiško sudėjimo ypatumus. Mano pieštukas vos laikėsi nesusivėmęs. Aš ir. Norėjau miego ir namo kitame mieste.

Šiandien nusipirkau neskanių saldainių “Big Ben”. Nepirkit, įspėju.

Dingstu. Bet grįšiu.

Ilgokai nerašiau, nes nebėra tam laiko. Žinau, žinau… Kai nori, tai ir laiko atsiranda Tačiau yra kaip yra. Bėdos su internetu, studijos, savaitgalinės kelionės į gimtinę… Tai tikrai ne atsisveikinimas visiems laikams. Tai atsisveikinimas tik tam tikram laiko tarpui. Iki pasimatymo!

Pasiguodimas #2

Pastarosiomis dienomis išgyvenu ne pačius geriausius laikus, nes, kaip ir kiekvieną vasarą, virš manęs butą renovuoja kaimynai. Jau keleri metai iš eilės nebestebina šis faktas, nebeklausiu savęs, kodėl kažkam gali to reikėti ir, svarbiausia, kaip kažkas gali sau tai leisti? Buto remontas nepigus dalykas, ypač kai užsimoji pakeist visą interjerą nuo grindų iki pat lubų. Taip pat tai tikras galvos skausmas aplinkinių butų savininkams, o labiausiai man, nes remontuojamas kambarys yra virš manojo, o šiuo metu, atrodo, keičiama kaip tik grindų danga. Galvą plėšantis gražto ūžimas nuo pat ankstaus ryto iki pat vėlaus vakaro tikrai nėra tas garsas, kuris padeda atsipalaiduoti ir pasidžiaugti paskutinėmis vasaros atostogų dienomis. Ech… O ką darysi? Aš ir gal kada nors galėsiu sau leist kasmet darytis remontus. Nežinau, kodėl man to galėtų reikėti, bet negi kas to savęs klausia, kai turi šlamančių per akis? Ne. Tada gyveni kaip nori ir už kiek nori ir nusispjaut ant nepatenkintų kaimynų ir viso pasaulio…

Goodbye Windows hell and hello Mac heaven!

Seniai ir bebuvau čia užsukęs. Ilga istorija… Na, o jei trumpai, tai kaltas buvo mano senasis “pisiukas”, prie kurio praleista kiekviena akimirka man metų metus vis labiau ir labiau ėdė nervus, kol pagaliau, vieną mielą popietę, benaršant internete ėmė ir pasirodė štai toks ekranas:

Na, bet nieko, vėliau kompiuteris veikė kaip veikęs: striginėjo, lėtai paleidinėjo programas, be jokios aiškios priežasties imdavo ir užstrigdavo… Viskas buvo kaip ir seniau. Bet štai vieną vakarą įjungti jį išėjo tik per safe mode rėžimą. Ką galėjau tą persikopijavau į kompaktinius diskus, tada atėjo draugas (kurio tapatybės dabar neatskleisiu, nebent jis to paprašys, norėdamas išgarsėti) ir perrašė man windausėlius. Labiausiai man nepatiko tai, kad neradom kažkokių tai tvarkyklių velniai žino kam. Jei atvirai, nemanau, kad kas būtų pasikeitę ir jas radus – kompas buvo taip morališkai pasenęs, jog užstrigdavo vien paleidžiant Skype. Jau nekalbu apie 5 minutes trunkantį jo įjungimą… Be minėtųjų tvarkyklių man nėjo žiūrėti filmų – vaizdas buvo prastos kokybės ir labai striginėjo. Gerai buvo tai, kad jau ėjo trečias mėnuo kai taupiau ne kam kitam, o mac’ui. Laukiau, kol Lietuvoje pasirodys naujieji iMac kompiuteriai, nes maniausi neblogai išlošiąs kai bus nupiginti dabartiniai modeliai. Taip ir būtų nutikę, jei nebūčiau pavėlavęs viena para. Kai nusigavau iki iDeal, paaiškėjo, jog visi senieji 20 colių ekrano iMac’ai buvo išparduoti už kiekvieną paklojant tik 3997 Lt. 17-inis manęs visai netenkino, o 24-ių colių nenorėjau, nes man jų buvo tiesiog per daug. Negalėjau įsigyti ir naujojo aliumininio 20 colių iMac’o, nes naujiesiems modeliams dar nebuvo patvirtintos kainos. Nusivylęs ir sugniuždytas sėdau į autobusą, važiuojantį į Kauną, kur tikėjausi Elektromarkt parduotuvėje Akropolyje rasti vieną vienintelį užsilikusį savo svajonių kompiuterį. Veltui dėjau viltis. Jo nebuvo. Tačiau radau naująjį iMac’ą, kuris buvo įkainuotas! 4399 Lt kaina tikrai nustebino. Tai tikrai buvo tiesa – Apple produktų kainos ėmė kristi. 4399 Lt buvo tik 402 Lt daugiau už 3997 Lt! “Velniop tuos keturis šimtus litų” tariau sau ir nupirkau jį. Dabar iš jo ir rašau.

Kokie įspūdžiai? Labai geri. Man sunku objektyviai vertinti sistemos darbą, nes tai daryčiau prisimindamas savo senąjį kompiuterį. Tačiau jausmas velniškai geras ir tegu mano sielą pasiims velnias jei kada nors nuspręsiu grįžti prie Windows OS.